Kazimieras Prapuolenis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kazimieras Prapuolenis
PrapuolenisKazimieras.jpg
Gimė: 1858 m. kovo 1 d.
Rusija Lauckaimis, Šakių apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1933 m. balandžio 17 d. (75 metai)
Lietuva Palanga
Veikla: Lietuvos kunigas, tautinio sąjūdžio ideologas, kultūros veikėjas
Alma mater: Peterburgo dvasinė akademija
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Kazimieras PrapuolenisVikiteka

Kazimieras Prapuolenis (1858 m. kovo 1 d. Lauckaimyje, Šakių apskritis, Rusijos imperija1933 m. balandžio 17 d. Palangoje) – Lietuvos kunigas, tautinio sąjūdžio ideologas, kultūros veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė sulenkėjusio dvaro urėdo šeimoje. Marijampolės gimnazijoje baigęs 6 klases, įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, tačiau dėl ryškaus lenkiškojo šovinizmo ten mokslą nutraukė ir dvejus metus mokytojavo. 1879 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, kurią 1881 m. baigęs studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur įgijo teologijos mokslų kandidato laipsnį.

1889 m. pradėjo dirbti Mogiliovo metropolijos kurijos sekretoriumi. Jo pastangų dėka Peterburgo Katalikų katedroje ir Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo leista giedoti ir sakyti pamokslus lietuvių kalba. Visais būdais kovodamas už tautiškos spaudos teises, kunigams skirtoje knygelėje lietuviškai išspausdino dvi giesmes, kartu su kitais pasiekė, kad Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia būtų paskirta lietuvių katalikų reikmėms. Vienas iniciatorių Peterburge įkuriant Lietuvių ir žemaičių labdaringąją draugiją. Tačiau aktyvi K. Prapuolenio tautinė veikla nepatiko lenkams ir iš kurijos sekretoriaus pareigų 1904 m. jis buvo atleistas.

Tais pačiais metais K. Prapuolenis atvyko į Seinus ir įsijungė į kultūrinę veiklą. Su bendražygiais pradėjo leisti ir redaguoti „Šaltinį“ bei „Vadovą“, bendradarbiavo „Lietuvių laikraštyje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. leidiniuose. 1909 m. persikėlė į Kauną ir toliau tęsė tautinę kultūrinę veiklą, tyrinėjo Lietuvos ir Lenkijos istoriją, rinko medžiagą Lietuvos Bažnyčios istorijai. 1911 m. lenkų kalba išleido knygelę „Lenkų apaštalai Lietuvoje“, kurioje išryškino lenkų daromas skriaudas lietuviams ir susilaukė piktos lenkomanų reakcijos. 1913 m. išleido panašaus pobūdžio knygelę „Lenkiškas apaštalavimas Lietuvoje“, kuri buvo išverta į lietuvių ir prancūzų kalbas, išleista Lietuvoje ir JAV.

Nuo 1912 m. gyveno Romoje kaip neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane ir Šv. Stanislovo bažnyčios rektorius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui uoliai darbavosi Italijos spaudoje, garsindamas Lietuvos vardą ir gindamas jos interesus, prisidėjo prie bendraminčių siekių, kad popiežius Benediktas XV paskelbtų „Lietuvos dieną“, per kurią būtų renkamos aukos nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne.[1]

Kai 1921 m. Vatikane pradėjo dirbti oficialus Lietuvos atstovas prelatas Jurgis Narjauskas, K. Prapuolenis per Dancigą, kuriame lenkai konfiskavo Vatikano archyvuose jo surinktą istorinę medžiagą, grįžo į Tėvynę. Lietuvoje įkūrė Tikybos departamentą ir penkerius metus jam vadovavo. Susilpnėjus sveikatai, iš oficialių pareigų pasitraukė, apsigyveno Palangoje ir toliau pagal galimybes darbavosi Lietuvos labui. [2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m.
  2. Kazimieras Prapuolenis. ENCYCLOPEDIA LITUANICA I-VI. Boston, 1970-1978