Ekonominė globalizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ekonominė globalizacija nusako pokyčius pasaulio ir regionų ekonomikos, kylančius dėl laisvo (finansinio, žmogiškojo ir kitokio) kapitalo judėjimo, intensyvios tarptautinės prekybos, kultūrinių ir kitokių mainų.[1] Kadangi globalizacija yra suprantama kaip grandinė ekonominių, politinių ir kultūrinių mainų, šiuolaikinė ekonominė globalizacija varoma sparčiai augančios visų rūšių informacijos, susijusios su gamybine veikla bei prekybos, mokslo ir technologijų plėtra.

Ekonominė globalizacija apima gamybos, finansų rinkų, technologijų, organizacinių ir korporacijų darbo globalizaciją.[2]

Nors ekonomines globalizacijos plėtra prasidėjo atsiradus tarpvalstybinei prekybai, ji dar labiau išaugo per pastaruosius 20 – 30 metų išsivysčius bendrajam susitarimui dėl prekių muitų ir tarifų, kurie palaipsniui sumažino prekybos kliūtis. Šie pokyčiai privertė išsivysčiusias ekonomikas integruotis su pasauliu per tiesiogines užsienio investicijas ir mažinti išlaidas verslui, sumažinus prekybos kliūtis.

Nors globalizacija radikaliai padidino pajamas ir ekonomikos augimą besivystančiose šalyse ir sumažino vartojimo kainas išsivysčiusiose šalyse, ji taip pat keičia galios balansą tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių ir paliečia kiekvieną kultūrą. Pasikeitus prekių gamybos vietoms, daugelis darbo vietų buvo perkeltos į užsienį, kas privertė išsivysčiusių šalių darbuotojus prisitaikyti ir keisti kvalifikaciją.[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinių prekių rinka, darbo rinka ir kapitalo rinkos sudaro ekonomiką ir apibrėžia ekonominę globalizaciją.[4]

4000 metų prieš Kristų žmonės prekiavo gyvuliais, įrankiais ir kitais natūriniais elementais. Šumere, ankstyvojoje civilizacijoje Mesopotamijoje, žetonai buvo viena iš pirmųjų prekinių pinigų formų.[5] Darbo rinka egzistavo taip pat ilgai kaip ir prekių rinka. Pirmojoje darbo rinkoje darbininkai augino grūdines kultūras ir gyvulius, kuriuos vėliau parduodavo vietiniuose turguose. Kapitalo rinka atsirado tam tikrose pramonės šakose, kuriose nebeužteko vien pavienių ūkininkų rankų darbo.[6]

Jau 1900-aisiais beveik neegzistavo toks miestas, kuriam įtakos nedarė užsienio rinka – ar tai būtų darbo rinka, kainos, ar bet kokia kita verslo šaka.[7] Atsiradus laivų, geležinkelių, transporto ir elektroninių ryšių pažangai, prekybos mainai su kitomis pasaulio šalimis tapo plačiai prieinami. Miestai nebebuvo apriboti vien tomis prekėmis, kurios buvo pagamintos toje vietovėje.

Šios ekonominės pažangos plėtra buvo sutrikdyta Pirmojo pasaulinio karo metu. Dauguma pasaulio ekonominių jėgų vykdė protekcionistinę ekonominę politiką ir sukūrė prekybos kliūtis, kurios sulėtino prekybos augimo tempus taip, kad buvo pasiekta ūkio stagnacija.[8] Tai sulėtino pasaulinius prekybos mainus ir net sukėlė emigracijos bangas.[9] Globalizacijos procesas visiškai atnaujino tik 1970 m., kai vyriausybės pradėjo pabrėžti tarptautinės prekybos naudą. Šiandien tolesnė technologijų pažanga paskatino sparčią pasaulinės prekybos plėtrą.[10]

Trys veiksniai, paspartinę ekonominę globalizaciją: pažanga mokslo ir technologijų srityje, į prekybos rinką orientuotos ekonomikos reformos ir tarptautinių korporacijų bendradarbiavimas.

Transporto ir komunikacijos sąnaudų sumažinimas buvo esminė globalizacijos augimo priežastis. Nuo 1930 m., pervežimo išlaidos laivais sumažėjo pusiau, krovinių gabenimas oro transportu 85 %, o telekomunikacijų išlaidos – 99 %.

Vyriausybės pakeitė savo ekonomiką iš centralizuotos į rinkos. Šios vidaus reformos leido įmonėms greičiau prisitaikyti ir išnaudoti technologijų pažangos sukurtas galimybes.

Tarptautinės korporacijos reorganizavo gamybą, kad pasinaudotų šiomis galimybėmis. Rankų darbo gamyba buvo perkelta į šalis su mažesnėmis darbo sąnaudomis.

1956-aisiais konteinerių laivybos išradimas padidino krovininių laivų dydžius ir sumažino krovinių gabenimo vandens transportu išlaidas.[11][12]

1986 m. spalio 27 d. Londono vertybinių popierių biržoje buvo priimtos naujos taisyklės, kurios atvėrė kelią pasauliniam rinkų susijungimui, kas lėmė milžinišką rinkų aktyvumo proveržį. Šis įvykis tapo žinomas kaip „Didysis sprogimas“ (angl. Big Bang).

Negrįžtamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak vieno žinomiausių Kinijos ekonomistų Gao Shanguan, ekonomikos globalizacija yra negrįžtamas procesas dėl to, kad pasaulio rinkoms būtina mokslo ir informacinių technologijų plėtra. Su augančiais mokslo ir technologijų pasiekimais, Shanquan teigimu, pasaulio rinkos bus linkusios dar didesniam tarptautiniam darbo pasidalinimui.

Tačiau Prinstono universiteto profesorius Robert Gilpin teigia, kad tautų ekonominė politika klaidingai pristabdė savo pačių ekonominį augimą, besipriešindama globalizacijai. Tai įrodo, kad globalizacija nėra negrįžtamas procesas.[13] Antonio L. Rappa sutinka, kad ekonomikos globalizacija yra grįžtamas procesas ir cituoja tarptautinių studijų profesorių Peter J. Katzenstein.[14]

Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekonomikos augimas ir skurdo mažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Globalizacija paspartino ekonomikos augimą ir skurdo sumažėją visame pasaulyje.

BVP augimas vienam gyventojui paspartėjo nuo 1,4 proc. per XX a. 7-ajį ir 2,9 proc. per 8-ajį dešimtmečius iki 3,5 proc. – 9-ojo ir 5,0 proc. 10-ojo dešimtmečių. Šis augimo spartėjimas atrodo dar labiau stulbinantis turint omenyje tai, kad turtingų šalių įsiskolinimas palaipsniui mažėjo nuo aukšto 4,7 proc. 7-ajame deš. iki 2,2 proc. 10-ajame deš. Taip pat ne globalizacijos sąlygomis besivystančioms šalims sekėsi daug blogiau nei globalizuotoms. Tai parodo metinių augimo tempų sumažėjimas nuo 3,3 procentus 8-ajame deš., iki vos 1,4 proc. 10-ajame deš. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose 18 iš 24 globalizatorių patyrė greitą ūkio augimą, daugelis iš jų ypatingai žymų.[15]
BVP vienam gyventojui augimas[16]

Remiantis Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, ekonomikos globalizacijos augimas plačiai jaučiamas. Nors keli globalizatoriai, tokie kaip Kinija, pajuto išaugusią finansinę nelygybę, ši problema kilo dėl vidaus liberalizavimo, vidinės migracijos, ir žemės ūkio politikos apribojimų. Taigi tai nėra tarptautinės prekybos padarinys.[15]

Skurdo lygis sumažėjo. Tai liudija 5,4 proc. metinio pajamų augimo vienoje vargingiausių valstybių – Malaizijoje. Net Kinijoje, kur nelygybė ir toliau išlieka didelė problema, vargingiausia gyventojų dalis pajuto 3,8 proc. pajamų augimą. Keliose šalyse, gaunančiose mažiau nei dolerio per dieną pajamas, skurdas sumažėjo. Kinijoje skurdo riba sumažėjo nuo 20 iki 15 procentų ir Bangladeše riba smuko nuo 43 iki 36 procentų.[15]

Pajamų, tenkančių vienam gyventojui, atotrūkis tarp turtingų ir globalėjančių šalių mažėja. Kinija, Indija ir Bangladešas, kadaise buvusios vienos skurdžiausių pasaulio valstybių, labai sumažino nelygybės rodiklį. Tai padaryti šalims pavyko dėl sparčios ekonominės plėtros.[15]

Tarptautinės korporacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinių korporacijų plitimas atsirado dėl sparčios globalizacijos. Vienas iš daugelio technologinių pokyčių, kuriuos patyrė besivystančios šalys, buvo spartus gamybos automatizavimas, kuris pakenkė mažiau automatizuotoms šalių įmonėms ir privertė jų darbuotojus ugdyti naujus įgūdžius siekiant persikvalifikuoti ir pritapti besikeičiančioje ekonomikoje. Suprantama, kad tai padaryti pavyko ne visiems. Būtina švietimo infrastruktūra, reikalinga šiems pokyčiams, ne visuomet būna sukurta. Reikia vyriausybės dėmesio iš socialinių paslaugų nukreiptų švietimo link.[17]

Siekiant sukurti geresnius ekonominius santykius visame pasaulyje, tarptautinės paskolų agentūros turi dirbti su besivystančiomis šalimis, kad paspartintų šių šalių finansinį vystymąsi. Jungtinės Tautos privalo išplėsti savo darbotvarkę ir griežčiau dirbti su tarptautinių paskolų agentūromis, kad jos labiau įsitrauktų siekiant užtikrinti besivystančių šalių integraciją. Pagrindiniai veiksniai, padedantys siekti visuotinės konkurencijos, yra žinių sklaida valstybiniu lygiu per švietimo, mokymo ir technologijų pažangą. Ekonomistas Jagdish Bhagwati teigė, kad programos, padedančios besivystančioms šalims prisitaikyti prie pasaulio ekonomikos, būtų naudingos tarptautiniams ekonominiams santykiams.[18]

Keletas pasaulinių judėjimų, tokių kaip sąžiningos prekybos judėjimas, siekia sukurti labiau socialiai teisingą globalią ekonomiką. Sąžiningos prekybos judėjimas siekia gerinti prekybą, plėtrą ir gamybą nepalankioje padėtyje esantiems gamintojams. Sąžiningos prekybos judėjimas pasiekė 1,6 milijardo JAV dolerių metinius pardavimus. Judėjimas veikia vartotojų suvokimą apie besivystančių šalių išnaudojimą. Sąžiningos prekybos judėjimas veikia pagal šūkį „prekyba, ne pagalba“, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę ūkininkams ir prekybininkams, dalyvaujantiems tiesioginiuose pardavimuose, formuoti geresnes kainas ir paremti bendruomenę.

Kapitalo nutekėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Argentinos ekonominė krizė, sukelta valiutos devalvacijos ir kapitalo nutekėjimo, kuris lėmė staigų importo smukimą 2001-aisiais metais.[19]

Kapitalo nutekėjimas įvyksta, kai turto ar pinigų srautas greitai palieka šalį dėl nepalankių finansinių sąlygų šalyje susidarymo pvz., dėl mokesčių, tarifų, darbo išlaidų, valdžios sektoriaus skolų ar kapitalo kontrolės. Tai paprastai lydi staigi valiutos devalvacija. Valiutos vertės mažėjimą pagerina prekybos sąlygos, tačiau sumažina finansinio ūkio vertę šalyje. Tai sumažina perkamąją galią.

2008 m. straipsnyje, kurį paskelbė Global Financial Integrity, apskaičiuotas kapitalo nutekėjimas, taip pat vadinamas neteisėtų finansų srautų iš besivystančių šalių, procentinis dydis sudaro „850 mlrd. $1 trilijoną dolerių per metus“.[20] Kapitalo nutekėjimas taip pat aktualus išsivysčiusiose šalyse. 2009 m. straipsnyje „The Times“ pranešė, kad šimtai turtingų finansininkų ir verslininkų neseniai pasitraukė iš Jungtinės Karalystės dėl mokesčių didinimo ir persikėlė į mažesnius mokesčius turinčius miestus, tokius kaip Džersis, Gernsis, Meno sala ir Britų Mergelių Salos.[21]

Kapitalo nutekėjimas gali sukelti likvidumo krizės tiesiogiai nukentėjusioms šalims ir gali sukelti susijusias problemas kitose šalyse, dalyvaujančiose tarptautinėje prekyboje pvz., laivyboje ir finansų rinkose. Turto turėtojai gali būti priversti skubiai jį parduoti. Skolininkai paprastai susiduria su problema, kai paskolos sąnaudos yra didesnės palyginti su laikotarpiais, per kurį jos turi būti grąžintos, ir neužtikrintų skolų yra beveik neįmanoma atgauti.

Nelygybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors šalyje pajamų nelygybė padidėjo globalizacijos laikotarpiu, nelygybė pasauliniu mastu sumažėjo, kadangi besivystančios šalys patyrė daug spartesnį augimą.[22] Ekonominė nelygybė keičiasi priklausomai nuo visuomenės, istorinio laikotarpio, ekonominių struktūrų ar ekonominių sistemų, praeitų ar vis dar vykstančių karų tarp lyčių, ir skirtingų asmeninių gebėjimų kurti gerovę. Tarp įvairių skaitinių rodiklių skirtų ekonominės nelygybės matavimui, Gini koeficientas yra dažniausiai naudojamas.

Ekonominė nelygybė daro poveikį kapitalui. Nors ankstesni tyrimai aprašė ekonominę nelygybę, kaip būtiną ir naudingą, kai kurie ekonomistai šiandien ją mato kaip svarbią socialinę problemą.[23] Ankstyvieji tyrimai, teigiantys, kad didesnė lygybė slopina ekonomikos augimą, neapskaičiavo atsilikimo tarp nelygybės pokyčių ir augimo pokyčių. Vėlesni tyrimai parodė, kad vienas iš tvirčiausių veiksnių ekonomikos augimui yra pajamų nelygybės lygis.[24]

Tarptautinė nelygybė yra nelygybė tarp šalių. Pajamų skirtumas tarp turtingų ir skurdžių šalių yra labai didelis. Vienam gyventojui skirtos pajamos Kinijoje ir Indijoje padvigubėjo prieš dvidešimt metų. Tai pasiekimas, pareikalavęs 150 metų JAV. Pagal Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos 2013 metų ataskaitą, šalims, esančioms įvairiuose lygiuose, JT žmogaus socialinės raidos indekse vienam gyventojui išaugo nuo 24 806 2004-aisiai iki 33 391 2013-aisiais. Kitaip tariant 35 procentais.

Kai kurie demografiniai pokyčiai besivystančiame pasaulyje po aktyvaus ekonomikos liberalizavimo ir tarptautinės integracijos lėmė augančią gerovę ir sumažėjusią nelygybę. Pasak Martin Wolf, besivystančiame pasaulyje, kaip visumos, gyvenimo trukmė kasmet išaugo keturis mėnesius po 1970 metų, kūdikių mirtingumas sumažėjo nuo 107/1000 1970 metais iki 58/1000 2000 metais dėl patobulintų gyvenimo ir sveikatos sąlygų.

Be to, suaugusiųjų raštingumas besivystančiose šalyse išaugo nuo 53 % 1970 metais iki 74 % 1998 metais ir gerokai mažesnis neraštingumas tarp jaunuolių garantuoja, kad normos toliau kris. Be to, gimstamumas besivystančiame pasaulyje sumažėjo nuo 4,1 naujagimiu vienai moteriai 1980 metais iki 2,8 2000 metais, tai rodo geresnį moterų išsilavinimą vaisingumo srityje.[25] Kaip pasekmė, labiau klestintys ir išsilavinę tėvai su mažiau vaikų pasirinko atsiimti savo vaikus iš pigaus darbo, suteikdami jiems galimybę mokytis mokykloje, taip mažinant vaikų išnaudojimą. Taigi, nepaisant matomai netolygaus pajamų paskirstymo šiose besivystančiose šalyse, jų ekonominis augimas ir plėtra atnešė patobulintus gyvenimo ir bendros gerovės standartus visai populiacijai.

Mokesčių rojus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Mokesčių rojus.

Mokesčių rojumi yra vadinama šalis arba teritorija, kurioje tam tikri mokesčiai taikomi už mažą tarifą arba visai netaikomi.[26] Šiuo rojumi naudojasi verslo įmonės, norinčios išvengti mokesčių. Persikėlimas į riboto apmokestinimo vietoves, asmenims ar verslininkams gali atrodyti labai patraukli idėja. Tai sukuria mokesčių konkurenciją tarp vyriausybių. Mokesčiai gerokai skiriasi skirtingose jurisdikcijose. Valdančios valstybes turi teoriškai neribotas galias priimti mokesčių įstatymus, turinčius įtakos jų teritorijoms, nebent jos yra apribotos ankstesnių tarptautinių sutarčių. Pagrindinis mokesčių rojaus bruožas yra tai, kad jo įstatymai ir kitos priemonės gali būti naudojamos siekiant išvengti mokesčių, įstatymų ar jurisdikcijų taisyklių.[27] 2008 metų gruodžio ataskaitoje apie mokesčių rojų JAV korporacijose, JAV vyriausybės atskaitomybės tarnyba negalėjo pateikti patenkinamo apibrėžimo mokesčių rojui, bet numatė šias charakterizacijas: nulis arba vardiniai mokesčiai; veiksmingo keitimosi mokesčių informacija su užsienio mokesčių institucijomis stoka; teisės aktų skaidrumo / aiškumo, teisinių ar administracinių nuostatų taikymo stoka; neegzistuojantys materialinės vietos buvimo reikalavimai.

2012 m. Mokesčių teisingumo tinklo ataskaita apskaičiavo, kad tarp JAV dolerių 21 trilijonas ir $ 32 trilijonas yra apsaugotas nuo mokesčių, mokesčių rojuje visame pasaulyje.[28] Jei apžvelgtume šiuos nematomus ofsorinius turtus, daugelis šalių su vyriausybėmis formaliai esančios skoloje būtų grynųjų (neto) kreditorių tautos. Tačiau Chartered apmokestinimo instituto mokesčių politikos direktorė išreiškė skepticizmą apie skaičių tikslumą. Danielis J. Mitchell iš JAV įsikūrusio Cato instituto sako, kad ataskaitoje taip pat daroma prielaida, svarstant tariamąsias prarastas mokesčių pajamas, kad 100 % pinigų saugomų užsienyje vengia mokesčių mokėjimo.[29]

„Mokesčių prieglaudos“ nauda sukelia mokesčių slėpimą, taip nuskriausdama neturtingas valstybes.[30] Daugelis mokesčių rojų yra manomi turintys kažką bendro su „sukčiavimu, pinigų plovimu ir terorizmu“.[31] Ongoing investigations of illegal tax haven abuse have produced few convictions.[32][33] Besitęsiantis neteisėtų mokesčių rojaus piktnaudžiavimo tyrimai lėmė keleto asmenų įkalinimą. Kai kurios vyriausybės naudojo kompiuterines šnipinėjimo programas, tikrinančias korporacijų finansus.

Poveikis kultūrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekonominė globalizacija gali paveikti kultūrą. Populiacijos gali kopijuoti tarptautinę kapitalo tėkmę ir darbo rinkas imigracijos ir kultūrų susiliejimo pavidalu. Užsienio ištekliai ir ekonominės priemonės gali paveikti skirtingų tautų kultūrą ir tapti vietinių gyventojų asimiliacijos priežastimi.[34] Kai tos populiacijos susiduria su anglų kalba, kompiuteriais, vakarietiška muzika ir Šiaurės Amerikos kultūra, pasikeitimai tampa pastebimi mažėjančiame šeimos dydyje ir imigracijoje į didesnius miestus.

Yu Xintian pažymėjo dvi priešingas tendencijas kultūroje, nulemtas ekonominės globalizacijos.[35] Yu įrodinėjo, jog kultūra ir pramonė ne tik plinta iš išsivysčiusių šalių į likusį pasaulį, bet ir sukelia bandymus apginti vietines kultūras. Jis atkreipia dėmesį, kad ekonominė globalizacija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, tuo tarpu internacionalizacija prasidėjo prieš daugiau negu šimtmetį.[36]

George Ritzer yra rašęs apie visuomenės Makdonaldizaciją ir tai, kaip greito maisto verslas išplinta Jungtinėse Valstijose bei likusiame pasaulyje, priviliodamas kitus priimti greito maisto kultūrą.[37] Ritzeris aprašo ir kitokį verslą, tokį kaip „The Body Shop“, britų kosmetikos kompaniją, kuri pamėgdžiojo „McDonald's“ verslo modelį dėl plėtros ir įtakos. 2006 m. 233 iš 280 arba daugiau negu 80 % naujų „McDonald’s“ tinklų atsidarė už Jungtinių Valstijų ribų. 2007 m. Japonijoje jų buvo 2828.[38]

Pasaulio žiniasklaidos kompanijos išplatina informaciją visame pasaulyje. Tai iš esmės sukuria vienpusę informacijos tėkmę ir daugiausia išryškina vakarų produktus bei vertybes. Kompanijos, tokios kaip CNN, Reuters ir BBC, su vakarietišku požūriu vyrauja pasaulio radijo bangose. Kitos žiniasklaidos naujienų kompanijų, tokios kaip Kataro Al Džazira, tinklas siūlo kitokias pažiūras, tačiau pasiekia ir daro įtaką mažiau žmonių.[39]

Migracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Apskaičiavus, jog yra 210 milijonų žmonių, gyvenančių kitoje negu jų kilmės šalyje, galima teigti, jog tarptautinė migracija yra palietusi beveik kiekvieno gyvenimą tiek išvykimo, tiek priimančiose šalyse Šiaurės ir Pietų pusrutulyje“.[40] Dėl pažangių technologijų žmonės, taip pat ir prekės gali santykinai laisvai judėti skirtingose šalyse ir regionuose.

„Šiuolaikinė globalizacijos geografija yra glaudžiai susijusi su kolonializmo ir imperializmo istorija, net jei tai nėra aišku globalizmo teorijoje“.[41] Kolonializmas sukūrė ryšius tarp įvairių pasaulio visuomenių, o tai padrąsino kai kuriuos žmones palikti gimtąsias šalis dėl darbo svetur.

„Globalizacijos teorijos bendrai nepaiso rasės ir tautos, kurdamos naują pasaulinę tvarką“.[41] „Tarptautiniai migrantai palengvina globalizacijos procesus kartu sujungdami nesugretinamus žmones bei vietas į augantį vienetą, besidalinančio globaliniu politiniu-ekonominiu kontekstu.[42][43] Tie, kurie dar nėra atsiskyrę nuo savo šeimų, vis dar turi troškimą migruoti, kadangi „žinios apie pragyvenimo lygį ir socialines sąlygas kitose šalyse tapo vis labiau prieinamas, ypač keliaujant; tiek realus, tiek simbolinis laiko ir erdvės sumažinimas sukūrė sukūrė žmonėms galingus stimulus judėti. Tai labiausiai veikia moteris, nes, „žiūrint iš lyčių perspektyvos, mes tapome daugumos migracijos srautų feminizacijos liudininkais, ypatingai nuo 1990 m., su nuodugniomis transformacijomis šeimų ir lyčių vaidmenų struktūroje tarptautiniame darbo pasiskirstyme.[40] Kita priežastis, dėl kurios individai migruoja, yra užsidirbti daugiau pinigų“. Pajamos išsivysčiusiose šalyse yra kur kas didesnės besivystančiose šalyse.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (2009) [[[:Šablonas:Google books]] International Business]. Oxford University Press, Incorporated. ISBN 978-0-19-568909-9.
  2. James et al., vols. 1-4 (2007)
  3. James et al., vols. 1-4 (2007)
  4. (1 November 2007) [[[:Šablonas:Google books]] Globalization in Historical Perspective]. University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-06599-1.
  5. Lo, Lawrence. „Cuneiform“. 
  6. „Capital Markets“. Investopedia. 
  7. (1999) [[[:Šablonas:Google books]] Globalization and History: The Evolution of a Nineteenth-century Atlantic Economy]. MIT Press, 1–. ISBN 978-0-262-65059-5.
  8. (1 January 2010) [[[:Šablonas:Google books]] Migration and International Trade: The US Experience Since 1945]. Edward Elgar Publishing. ISBN 978-1-84980-721-0.
  9. Trueman, Chris. „American and World War One“. 
  10. (1 January 2003) [[[:Šablonas:Google books]] The Forces of Economic Globalization: Challenges to the Regime of International Commercial Arbitration]. Kluwer Law International. ISBN 978-90-411-1994-0.
  11. Levinson, Marc. „Sample Chapter for Levinson, M.: The Box: How the Shipping Container Made the World Smaller and the World Economy Bigger.“. The Box: How the Shipping Container Made the World Smaller and the World Economy Bigger. Princeton University Press. Nuoroda tikrinta 17 February 2013. 
  12. Gittins, Ross. "How the invention of a box changed our world - Business - smh.com.au", The Sydney Morning Herald, 12 June 2006. Nuoroda tikrinta 17 February 2013.
  13. (27 October 2005) [[[:Šablonas:Google books]] Perspectives on World Politics]. Routledge, 51–. ISBN 978-0-203-30052-7.
  14. (2011) [[[:Šablonas:Google books]] Globalization: Power, Authority, and Legitimacy in Late Modernity]. Institute of Southeast Asian, 15–. ISBN 978-981-4279-99-4.
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 Dollar, David; Kraay, Aart. „Trade, Growth, and Poverty“. Finance and Development. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 6 June 2011. 
  16. Berg, Andrew G.. „Equality and Efficiency“. Finance and Development, 48 (3) (2011). Pasiektas September 10, 2012. 
  17. Mohr, Angie. „The Effects of Economic Globalization on Developing Countries“. Demand Media. 
  18. Bhagwati, Jagdish (2003). „Globalization with a Human Face“ (PDF). 
  19. Shafik Hebous (2011) "Money at the Docks of Tax Havens: A Guide", CESifo Working Paper Series No. 3587, p. 9
  20. Illicit Financial Flows From Developing Countries: 2002–2006, Dev Kar and Devon Cartwright-Smith, 2008
  21. Hundreds of bosses flee UK over 50% tax, The Times, 13 December 2009
  22. „Global Income Inequality by the Numbers: In History and Now -An Overview-“ (2012). DOI:10.1596/1813-9450-6259. 
  23. Wilkinson, Richard (2009). The Spirit Level: Why More Equal Societies Almost Always Do Better. Allen Lane. ISBN 978-1-84614-039-6.
  24. Banerjee, Abhijit V.. „Inequality And Growth: What Can The Data Say?“. Journal of Economic Growth, 8 (3), 267–99 (2003). DOI:10.1023/A:1026205114860. Pasiektas 25 September 2012. 
  25. Martin Wolf (2004). „Why Globalization Works“. Yale University Press. Nuoroda tikrinta 2013-04-06. 
  26. Dharmapala, Dhammika und Hines Jr., James R. (2006) Which Countries Become Tax Havens?
  27. „The Truth About Tax Havens - retrieved 28 December 2007“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2011-03-22. 
  28. Tax Justice Network (22 July 2012) „Revealed: Global super-rich has at least $21 trillion hidden in secret tax havens“
  29. „Fighting Anti-Tax Haven Demagoguery on CNN“. 2012-07-30. Nuoroda tikrinta 2012-10-03. 
  30. „Picking Up the Tab“ U.S. Public Interest Research Group, April 2012
  31. “These Islands Aren’t Just a Shelter From Taxes„ New York Times, 5 May 2012
  32. Video YouTube svetainėje American News Project, 8 January 2009
  33. “'A green light to tax evasion': Super-rich tax dodgers given immunity from prosecution“ Daily Mirror, 3 November 2012
  34. (2004) A Globalizing World?: Culture, Economics, Politics, 2nd, London; New York: Routledge, in association with the Open University. ISBN 0-203-39219-1.
  35. Yu, Xintian (2002). Cultural Impact on International Relations. Chinese Philosophical Studies, XX. The Council for Research in Values and Philosophy. ISBN 1-56518-176-X.
  36. Xintian, Yu (2002). Cultural Impact on International Relations. Chinese Philosophical Studies, XX. The Council for Research in Values and Philosophy. ISBN 1-56518-176-X.
  37. Ritzer, George (2010). MacDonalization: the reader/ 3rd ed.. Thousand Oak, CA: Sage Publications. ISBN 978-1-4129-7582-7.
  38. Ritzer, George (2010). MacDonalization: the reader/ 3rd ed.. Thousand Oak, CA: Sage Publications, 5–7. ISBN 978-1-4129-7582-7.
  39. Nakayma, Thomas, K. The Handbook of Critical Intercultural communication. Blackwell. ISBN 978-1-4051-8407-6.
  40. 40,0 40,1 Benería, Lourdes. „Gender and International Migration: Globalization, Development, and Governance“. Feminist Economics, 18 (2), 1–33 (2012). DOI:10.1080/13545701.2012.688998. 
  41. 41,0 41,1 Munck, R. (2010). „Development and Globalization“ (PDF). Nuoroda tikrinta July 2014. 
  42. (10 February 1994) [[[:Šablonas:Google books]] Nations Unbound: Transnational Projects, Postcolonial Predicaments, and Deterritorialized Nation-States]. Taylor Francis. ISBN 978-0-203-34700-3.
  43. Portes, Alejandro. „The study of transnationalism: pitfalls and promise of an emergent research field“. Ethnic and Racial Studies, 22 (2), 217–237 (1999). DOI:10.1080/014198799329468. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

(1 November 2007) [[[:Šablonas:Google books]] Globalization in Historical Perspective]. University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-06599-1.

(2004) A Globalizing World?: Culture, Economics, Politics, 2nd, London; New York: Routledge, in association with the Open University.

(2007) Globalization and Economy, Vol. 1: Global Markets and Capitalism. London: Sage Publications.

(2007) Globalization and Economy, Vol. 2: Global Finance and the New Global Economy. London: Sage Publications.

(2007) Globalization and Economy, Vol. 3: Global Economic Regimes and Institutions. London: Sage Publications.

(2007) Globalization and Economy, Vol. 4: Globalizing Labour. London: Sage Publications.

(11 June 2007) [[[:Šablonas:Google books]] Fair Trade: The Challenges of Transforming Globalization]. Routledge. ISBN 978-1-134-00263-4.