Sąrašas:Jono Lasickio žemaičių dievai

Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Davėjas)
Jump to navigation Jump to search
 Work outdated.svg  Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Žemiau pateikiamas XVI a. lenkų bajoro, reformacijos skleidėjo Jono Lasickio sudarytas žemaičių dievų sąrašas. Jis pateiktas veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De diis samagitarum caeterorumque sarmatarum et falsorum christianorum) ir yra vienas iš įdomiausių bei reikšmingiausių lietuvių religijos ir mitologijos šaltinių. Tačiau Lasickis medžiagą rinko per tarpininkus (pagrindinis pateikėjas – Žemaitijos karališkasis revizorius Jokūbas Laskauskas (Jakub Laskowski)), lietuvių kalbos nemokėjo (galimai – jo pateikėjas taip pat), o patį sąrašą rengė apologetiniais tikslais (norėdamas sugretinti katalikybę ir stačiatikybę su pagonių daugiadievyste).

Dėl šių aplinkybių Lasickio dievų sąrašas yra sukėlęs nemažų abejonių – daugelio dievų vardai sunkiai atpažįstami, didelė jų dalis nepaliudyti kituose šaltiniuose, be to, gausu dievais vadinamų buitinių reikmenų arba „kalkių“ iš antikinės mitologijos. Jau XIX a. Lasickio dievų sąrašą kaip netikrą atmetė Simonas Stanevičius ir Mykolas Akelaitis, bet jį reabilitavo Teodoras Narbutas. 1868 m. veikalą išleido ir aprašė Vilhelmas Manhartas. Vėliau šis sąrašas aptartas daugelio lietuvių mitologijos tyrinėtojų.

Dievų sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aitwaros: Aitvaras – gausiai tautosakoje paliudyta būtybė – namų demonas, skrajojanti dvasia;
  • Alabathis: tik čia minima dievybė, kurios šauktasi šukuojant linus; bandomas versti kaip *ala batis, *alio batis, *avà bātis!. Gali būti tiesiog priegiesmis ar nesuprastas sušukimas.[1]. T. Narbutas dievybę laiko slaptingu lietuviu dievu ir teigia, kad Vilniuje būta jo šventyklos. Tačiau šie duomenys nepatikimi ir nepatvirtinti[2].
  • Algis: greičiausiai Algis (nors galėtų būti ir Augis) – tik čia minima dievybė, laikoma dievų pasiuntiniu arba šaukliu. Matyt, kilęs nuo žodžių algoti, alginti („vadinti, šaukti“).[1]
  • Apidome: pasak Lasickio, buveinės pakeitimo dievybė. Tai žodis apydėmė arba apidėmė, apdėmė, apidėmis, reiškiantis „sena apleista sodyba su buvusiais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais“. Pasak Lasickio, su šia dievybe buvo susijęs tikėjimas, esą gimęs aklas arba luošas kokio gyvulio jauniklis užtraukia namams nelaimę. Taip nutikus, žemaičiai nedelsdami keliasi gyventi kitur. Dar minima „Volfenbiutelio postilėje“: czertas yra Apidėmė. Pasak V. Jaskevičiaus, Lasickio apidome – apleista sodybvietė, kuri galėjo būti apleista dėl nelaimės, tariamai užtrauktos gimusio luošo jauniklio. Tai galėjo sukelti įsitikinimą vietą esant apniktą piktos dvasios, o ilgainiui ir pati ta pikta dvasia imta vadinti pagal vietą, kurią apniko.[1] V. Manhartas žodį aiškino kaip „apsigyvenimą“, o Teodoras Narbutas ir J. I. Kraševskas – esą kilusį iš „apie“ ir „duonos“.
  • Aspelenie: ‘kampo’ dievybė ar dvasia = užpelenė „vieta šalia arba po ugniakuru (pelenu)“. Pasak V. Jaskevičiaus, žodis neturi jokios religinės reikšmės.[1]
  • Atlaibos: kažkoks globėjas, tačiau niekaip nepaaiškintas. Galbūt klaidinga užrašyta žodžio atlaida („pievos sklypas prie dirvos, ypač netoli namų; aukštesnė vieta pievoje; žardiena“) lytis.[1]
  • Audros deo = Audros dievas. Matyt, kitas Vakarų Lietuvoje žinoto Vėjopačio arba Bangpūčio vardas;
  • Ausca: pasak Lasickio, nusileidžiančios ar patekančios saulės deivė. Matyt, omeny turėtas žodis aušra arba aušta.[1] Liaudies dainose bei tradicijoje žinoma Aušrinė, su kuria galimai tapati.
  • Austheia: visuotinai verčiama kaip Austėja, kuri, pasak Lasickio, yra bičių globėja. Daugiau šaltiniuose šis žodis niekur nepaliudytas.[1]
  • Auxtheias Vissagistis: pasak Lasickio, visagalis ir aukščiausias žemaičių dievas. Verčiamas kaip Aukštėjas Visagystis, Aukštėjas Visagalįsis. V. Jaskevičius laiko, kad tai krikščioniško Dievo epiteto summus omnipotens vertimas.[1] Simonas Daukantas Aukštėją laikė vienu iš daugelio aukščiausiojo baltų viešpaties (Dievo) vardų. Anot Vytauto Ališausko, Auxtheias Vissagistis paveikslas gali būti sinkretinis.
  • Babilos: bičių dievas, atitinka M. Stryjkovskio minimą Bubilos (Bubilas). Lasickis jį lygina su neva slavų bičių dievu Zosim (iš tiesų – stačiatikių šventuoju ir bitininkystės globėju Šv. Zosimu).[1]
  • Bentis: kelių ir kelionių dievas. Atitinka M. Stryjkovskio kelių dievą (Kelu Dewos), M. Pretoriujaus Keliuką (Kellukis). Pasak V. Jaskevičiaus, Bentis yra tos pat šaknies kaip būdvardis bendras, daiktavardis bendras ‘bičiulis, draugas’ ir bandžius ‘draugas, bičiulis’.[1][2].
  • Bezlea: pasak Lasickio, vakaro deivė (dea vespertina). Greičiausiai tai nesuprastas pasakymas „[Aušra] bei žlėja“, „[brėkšta] be žlėja“, „[kokia] be žlėja“ ar pnš., kurio pamatą sudaro žodis žlėja („apytamsa, prieblanda, apyaušris, sutemos“).[1] Pagal L. Jasickį priklausytų tam tikro paros meto globėjoms kaip Aušra, Budintoja ir Brėkšta)[2]. Pagal T. Narbutą jį draugavo su Aušra bei kartu tarnavo Saulei, kuriai uždarydavo vartus ir paklodavo patalą.
  • Birzulis = Biržulis, pasak Lasickio, žmogaus pagalbininkas. V. Jaskevičius mano, kad tai tiesiog ežero vardas Biržulis.[1]
  • Breksta = Brėkšta („laikas prieš aušrą“), Lasickio vadinama sutemų deive. Pasak V. Jaskevičiaus, aušra, brėkšta ir žlėja reiškia paros laikus, o ne dievybes.[1] Pagal T. Narbutą deivė Brėkšta valdė sapnus, kuriais pasinaudodama žmones įspėdavo apie būsimus įvykius[2].
  • Budintaia = budintoja (pasak Pretorijaus – budintojis). Galbūt šeimą žadinanti močiutė ar poetinis paukštės pavadinimas.[1] Kita vertus, gali būti Saulės epitetas. Teodoras Narbutas Budintoją įžvelgia kaip Brėkštos priešpriešą, Brėkšta nemėgsta tamsos ir miegalių, o jos vyras – Varpas, kviečia keltis. Šiuo atveju, manoma, kad T. Narbutas tai išsigalvojo.[2]
  • Datanus, greičiausiai *duotonas, *dotonas. Pasak V. Jaskevičiaus, lenkiško Dievo epiteto dawca vertinys.[1] Pasak Lasickio, dievas teikdavęs ir dalindavęs gėrybes. Vardas kildinamas nuo „duoti“. Dievą aprašo ir Hermanas Useneris dievą vadindamas „Dovanų dievu“. Dar siejamas su prūsų turto dievu Pilnyčiu, Pilvyčiu[2].
  • Derfintos, pagal J. Lasickį – lietuvių mitologijos dievas, teikiantis taiką (Derfintos pacem conciliat).[2] Greičiausiai iškraipytas žemaičių derintås (=lt. derintojas). Pasak Jasevičiaus, žemaičiuose derintojas – ne dievybė, o nešališkas pašalaitis, kuris kokiame nors reikale sutaiko priešingas šalis, tiek ką nors perkant ar parduodant, tiek derant nuotaką.[1]
  • Devoitis: aiškinamas kaip Dievaitis (taip vadinamas Mėnulis) arba kaip ežerėvardis Divytis.[1]
  • Dugnai: pasak Lasickio, deivės, prižiūrinčios supiltus miltus, vardas (dea praeest farinae subactae). 1601 m. žemaičiams žinomą dievybę Dugnaij mini jėzuitų vizitacijos dokumentai. Pagal H. Usenerį dievybės buvo šaukiamasi rengiantis kepti duoną. Jonas Basanavičius sekdamas Useneriu įžvelgia dugną, kurio šaukiamasi maišant duoną.[2] Pasak Jaskevičiaus, žodis dugnai galėjo būti vartojamas ta pat reikšme kaip dabar padugnės ‘kas ant dugno nusistoja, nuosėdos’ arba pamielės ‘mielės; alaus ar vyno nuosėdos, padugnės’. Esą tai dar vienas blogai suprastas žodis arba dar vienas, greta Raugų Žemėpačio, rūgimo, raugo dievybės vardas.
  • Dwargonth: pasak Lasickio, žmonių pagalbininkas (saugantis lietuvių sodybą, kiemą, gal net ir kaimą). Pretorijus atstatinėjo kaip Dvargautį / Dvargantį ir nurodė jo alternatyvų vardą Gadinautis.[2] Bandytas aiškinti iš žodžių „dvaras“ ir „ganyti“. Pasak Jaskevičiaus, tai tėra klaidingai parašytas vietovardis Tvarkantė.[1]
  • Eraiczin ir Kurwaiczin: ėriukų dievai globėjai. M. Pretorijus aiškina kaip Ėratinį ir Karvaitį arba „ėraičių ir karvaičių“ (dievą). Ėratinis kartais laikomas gyvulių (veršiukų ir ėriukų) ir jų prieaugio dievu.[2]
  • Ezagulis su Vielona, Lasickio supratimu, yra pagoniškieji lietuvių mirusiųjų dievai. Ezagulis, anot Lasickio, į dešrų kimšimo šventę buvo kviečiamas dievas. Kaip teigia T. Narbutas ir V. Manhartas, tikėtina, kad Ežiaguliu įvardijimas pats mirusysis (ar jo vėlė). H. Useneris Ežiagulį priskiria mirties dievams, A. J. Greimas dievą sieja su rekonstruojamu mirusių dievu Veloniu, Velniu. V. Jaskevičius atstatinėjo kaip ežiagalį („ežios, lysvės galas“). Esą taip žemaičiai galėję vadinti krūsnis, žyminčias laukų bei valdų ribas. Laskauskas galėjo būti ką girdėjęs ir apie su jomis susijusius kokius nors prietarus.[1]
  • Ezernim = Ežerinis, ežerų dievas. XIX a. vid. J. Krečinskis aprašo to meto lietuvių manymą, kad ežerus valdo Ežerų karalius, ponas. XiX a. pab. teigiama, kad „ant kiekvieno ežero esą ponai“.[2] Toks apibūdinamasis vardas ežerinis (dievaitis) iš kitų šaltinių nenustatytas.[1]
  • Gabie = namų židinio ugnies deivė Gabija.
  • Gardunithis: L. Lasickio minimas ėriukų globėjas. Pasak Pretorijaus – kitas Dwargonth vardas. Pasak Jaskevičiaus, tai tiesiog mažybinė gardūnas „gyvulys garde“ lytis gardūnytis.[1]
  • Giuoitos: pasak Lasickio, tai senovės lietuvių tariamai garbintos gyvatės. Lasickis jas apibūdina kaip juodos spalvos, nusipenėjusias ir keturkojes. Tiesa, nežinoma, kad gyvatė lietuvių būtų garbinta, tik žaltys.
  • Gondu: anot Lasickio, mergelių garbinamas vestuvių dievas, minimas kartu su Piziumi. Jis globojo šeimyninius ir seksualinius santykius bei saiką pagal A. J. Greimą.[2] Jaskevičius sieja su prie Dievyčio paminėtu Gandų kalnu. Anot jo, Laskausko informatorius, galimas daiktas, įžvelgė Gandų (kalno) sąsają su veiksmažodžiu gùndyti, gùndo, gùndė ir taip išprovokavo vyriškąjį Pizių atitinkančią moteriškąją dievybę.[1]
  • Guboi: vieną iš lauką globojančių dievybių. Jaskevičius sieja su žodžiais gubas, guba („javų pėdų krūva“) ir kildina iš pavardės Gubas. Esą tai galėjęs būti „Gubo [laukas]“.[1]
  • Kaukie = kaukai. Tautosakoje plačiai paliudyti.
  • Kierpiczus: pagal J. Lasickį Jis kartu su Medeina ir Ragaine bei samanų dievu Šilinyčiu globojo mišką. T. Narbutas manė, kad jis yra statybos dievas, remdamasis iškelta vardo kilmės versija, kad kilo nuo slavų plytos pavadinimo „kirpič“. L. Jasickis pastebėjo, kad samanos buvo gausiai naudojamos plyšiams tarp sienojų užkamšyti. H. Useneris teigė, kad Kerpyčius ir Šilinyčius buvo kviečiami renkant samanas. A. Briukneris laiko abi dievybes miško samanų dievais.[2] Jaskevičius atstato kaip kerpyčių (t. y. „kerpėtą, apaugusį kerpėmis“) ir mano, kad tai gali būti Velnio ar kokio vėliuoko pavadinimas.[1]
  • Kirnis: anot Lasickio, vyšnių, vyšnių medžių dievas. Jis nurodo labai konkrečiai kaip dievą, kuris globojas prie vienos tvirtovės augančias vyšnias, norėdami jį permaldauti vietos gyventojai papjautus gaidžius sumeta tarp vyšnių, o jų šakose prisagsto degančių žvakių.[2] Jaskevičius sieja su žodžiais kirna, kirnis („klampynė, lūžtvė, krūmuota, šlapia vieta kur prigriuvę medžių“). Taip galėjęs vadintis koks vaiduoklis, vėliuokas. Be to, kirna – labai tinkama vieta šunų ar lapių papjautiems naminiams paukščiams išmesti, kas Laskauskui galėjo pakišti mintį apie aukojimą.[1]
  • Klamals: žmonių pagalbininkas. Anot Jaskevičiaus, tai tiesiog dainose dažnai minimas kliavalis.[1]
  • Kremata: paršų bei kiaulių dievas, kuriam buvę kūrenami aukurai ir ant jų liejama alaus auka. Kremata, matyt, bus *kramata < dial. kremė, literatūrinės kalbos kramė ‘galva’ menkinamąja prasme, arba krãmti ‘aptekti šašais’. Anot Jaskevičiaus, *kramata tebūtų niekinamas kiaulės pavadinimas, juoba kad priesaga -ata dažnai pavartojama niekinamąja prasme. Tačiau tokiame kontekste negalima paaiškinti aukurų ir alaus.[1]
  • Kriksthos: kaip kryžius kapuose sauganti dievybė. Tai bus krikštai, statyti Vakarų Lietuvoje kaip antkapiniai paminklai.[1]
  • Krukis: anot Lasickio, kiaulių dievas, su didžiausiu pamaldumu garbinamas kalvių Budraičių.[2] Pasak Pretorijaus, „kiaulių krukė“ esą buvusi šventė, kurios metu aukoti kiaulių kriukiai. V. Jaskevičius čia mato visišką užrašytojų nesusigaudymą tarp žodžio kriukis reikšmių: „kiaulės snukis, kiaulės epitetas“ ir „kablys, lazda riestu galu“ (kalvio įrankis).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 1,23 1,24 1,25 1,26 1,27 1,28 Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 4; p. 43–51.
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 Mitologijos enciklopedija, II t. Vilnius: Vaga, 1999.