Pereiti prie turinio

Krikštas (paminklas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Krikštai Karaliaučiaus Rytų Prūsijos muziejuje, 1937m.
Seni krikštai Nidos kapinėse.
Atnaujinti krikštai Nidos kapinėse.

Krikštas – antkapinis paminklas (smulkiosios architektūros rūšis). Tai viena iš pačių seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje. Krikštai daryti iš medžio, puošti kiaurapjūviu.

Vienas seniausių memorialinių paminklų Lietuvoje. Pirmąkart paminėti XVI a. Krikštai labiausiai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje: Kuršių Nerijoje ir Nemuno žemupio teritorijoje. Dažniausiai statė Prūsijos lietuviai protestantai.

Statyti mirusiojo kojūgalyje, todėl simbolizuoja kelią, kuriuo vėlė žengia į amžinybę.[1] Neaukšti, retai viršija vieną metrą, dažniausiai profiliuoto silueto (vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių, o moterų šalia paukščių dažnai sutinkami augalų ir širdies motyvai), paprastai simetriškos kompozicijos. Kartais paįvairinami geometriniais ornamentais (kiaurapjūvio ar polichromijos technika). Krikštai daryti iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo – vyrų kapams, drebulės, eglės, liepos, pušies – moterų kapams. Buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva.

XIX a. atsirado kitokios formos krikštas – žemas kryžiaus pavidalo stulpas, šonuose skliaustas lentelėmis.

Panašių į krikštą objektų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.

Šiais laikais krikštai statomi ant įžymių Mažosios Lietuvos veikėjų kapų kaip pagarbos ženklas.

  1. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 71 p. ISBN 9986-830-82-6.