Buivydžių šv. Florijono koplyčia
54°50′10″š. pl. 25°43′55″r. ilg. / 54.8360°š. pl. 25.7320°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Savivaldybė | Vilniaus rajonas |
| Gyvenvietė | Buivydžiai |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1790 m. |
Buivydžių šv. Florijono koplyčia (arba Radziševskių koplyčia) – mūrinė laidojimo koplyčia Buivydžių kaime, Buivydžių seniūnijoje, Vilniaus rajone, 17 km į rytus nuo Nemenčinės, prie kelio 5220 Nemenčinė–Buivydžiai . Anksčiau koplyčia turėjo Šv. arkangelo Mykolo koplyčios titulą. Stūkso šalia Šv. Jurgio bažnyčios, prie įėjimo laiptų, dešiniajame šventoriaus kampe. Išsiskirianti savo architektūra – kvadratinio plano, smailios aukštos piramidės formos statinys. Pastatyta kaip bažnyčios fundatoriaus Mykolo Radziševskio šeimos mauzoliejus.
Koplyčia yra architektūros paminklas, kartu su bažnyčia įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 1762).[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugumoje bažnyčios vizitacijos aktų nurodoma, kad koplyčia statyta kartu su bažnyčia 1790 m. Koplyčia 1793 m. laikoma neseniai sumūryta. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje, be tiesioginės paskirties, koplyčia buvo naudojama kaip altarijos koplyčia. Altarija įkurta 1794 m.
1810 m. vizitacijos akte koplyčia vadinta šv. Mykolo Arkangelo vardu, įvertinta kaip geros būklės. Tuo metu joje buvo altorius su karsteliu ir Šv. Florijono relikvijomis. Relikvijos dar 1794 m. gegužės 3 d. buvo atgabentos iš Romos, jas iš popiežiaus Pijaus VI buvo gavusi ir parvežusi Liudvika Bžostauskytė Radziševskienė. Iš šonų buvo 2 suolai, taip pat komoda su stalčiais. Viduje kabojo medinis sietynas (žvakidė). Virš altoriaus buvo pakabinti du paveikslai, vaizduojantys Jėzų ir Šv. Mykolą. Koplyčioje buvo 4 langai. Rūsyje stovėjo fundatoriaus šeimos narių karstai.
1820 m. koplyčia buvo vadinama jau šv. Florijono vardu. 1852 m. nurodoma, kad koplyčios būklė bloga. Ji tuo metu buvo dažyta raudonai, jos priekyje buvo mūrinis prieangis.
Grafo Konstantino Tiškevičiaus užrašuose, rašytuose 1857 m. kelionės Nerimi metu, pažymėta:
- „...koplyčia visiškai apleista ir apgriuvusi ... keturšonė piramidė, smailėjanti į viršų. Ant tos smailumos vietoj kryžiaus, įprasto mūsų bažnyčioms ir koplyčioms, užkeltas didelis lizdas, o jame gyvena gužo šeima. Toks netinkamas Dievo namui stogo kraigas iš tiesų žeidžia kiekvieną... lubos sutrešusios, perdėm skylėtos, gali kas valandėlę tuojau pat įgriūti. Iš gargždo padarytas didysis altorius gerokai apniokotas. Koplyčia paversta paprasčiausiu liturgijos reikmenų ir kažkokio statybininkų šlamšto sandėliu. Tarp žibintų ir bažnyčios vėliavėlių, užtiesalų, neštuvų, be jokios tvarkos sumestų, yra ten nemaža malksnų, likusių nuo kažkokios statybos, krūva kalkių, kažkokios kopėčios ir pan. ...Rūsys buvo tamsus, be jokių grindų, dvokė pelėsiais. Smėlio tiek, kad kojoms ligi gurnelių, o asla tokia nelygi, kad ja net žingsnio žengti negalėjai. Tame smėlyje stovėjo trys dideli ir du maži grabai...”
Po K. Tiškevičiaus apsilankymo imta rūpintis koplyčios remontu, buvo renkamos lėšos. Koplyčia buvo remontuojama XX a. pradžioje, 1911 m. ji jau uždengta skarda. Dengiant stogą skarda, gandralizdis buvo pakeistas skardiniu Arkangelu.
Po Pirmojo pasaulinio karo buvo dingusios šv. Florijono relikvijos ir 1922 m. prašoma jas prisiųsti iš Krokuvos. 1927 m. koplyčia buvo naudojama kaip lavoninė.
Koplyčia, kaip ir šventoriuje stovinti varpinė, nenukentėjo nuo 1982 m. gaisro, kuriame sudegė medinė bažnyčia.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Buivydžių bažnyčia ir Radziševskių mauzoliejinė koplyčia (Buivydžių k.). Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, t. 2, p. 307
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-06-05.
