Bronius Budriūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Bronius Budriūnas (1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, dab. Biržų raj. – 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse) – lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 19251938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį, kapelmeisterio meno – pas Emeriką Gailevičių, diriguoti – pas Julių Štarką, kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Studijuodamas intensyviai dirbo.

19281934 m. buvo Kauno karo ligoninės vargonininkas, 19331935 m. – Kauno moterų dailės darbų mokyklos, 1935 – 1936 m. – Kaišiadorių gimnazijos, 1936–1938 m. – Kauno 4-osios gimnazijos mokytojas ir chorų vadovas. Su pastarosios gimnazijos choru 1937 ir 1938 m. Kauno apygardos gimnazijų chorų varžybose laimėjo pirmąsias vietas, o 1938 m. visos Lietuvos mokyklų chorų varžybose pelnė pirmąją vietą ir aukso medalį.

1938 m. dainų šventėje Ukmergėje dirigavo jungtiniam chorui. 1938 – 1940 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos lektorius, choro vadovas ir vargonininkas. 1940 – 1941 m. – Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Per pusmetį chorą išmokė nemažai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė koncertų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Tauragėje, Telšiuose. 1941 – 1944 m. – Vilniaus muzikos mokyklos mokytojas ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vargonininkas bei choro vadovas.

1942 – 1944 m. – Vilniaus operos vyr. chormeisteris. Parengė L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir W. A. Mozarto „Requiem“, chorus iš G. Verdi , G. Puccini, G. Rossini ir Ch. Gounod operų. Prisidėjo prie žurnalo „Muzikos barai" organizavimo ir buvo jo administratorius.

Vokietijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge pas F. X. Haberlį, kompozicijos Stuttgarte pas G. V. Albrechtą, dirigavimo pas Jeronimą Kačinską. 1944 – 1945 m. buvo Regensburgo vokiečių parapijos vargonininkas, o Šv. Juozapo bažnyčioje subūrė chorą.

1945 – 1948 m. Scheinfelde vadovavo Lietuvių meno kolektyvo chorui, kuris per trejus metus surengė apie 70 koncertų didžiosiose pabėgėlių stovyklose, dainavo per radiją, dalyvavo tautiniuose renginiuose. Choro koncertų programose buvo ir sudėtingų kūrinių: Juozo Gruodžio „Žiema“ ir „Žvejai“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Jeronimo Kačinsko „Beržas“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“, Vaidilučių choras iš Miko Petrausko operos „Birutė“, „Kelkim taures“ iš Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai" ir kt.

Tremtyje suorganizavo muzikos kursus ir turėjo apie 30 mokinių. 1946 m. Würzburge suorganizavo dainų šventę ir buvo vyr. dirigentas. 1946 m. Regensburge dalyvavo Lietuvių katalikų muzikos darbuotojų suvažiavime ir buvo išrinktas į Lietuvių katalikų tremtinių bažnytinės muzikos komisiją.

JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. atvykęs į JAV, iki 1951 m. buvo Lietuvių radijo klubo „Balsas" Detroite, MI, choro, vyrų kvarteto ir okteto, moterų seksteto bei solistų vadovas, vargonininkavo ir vadovavo chorui Regina Pacis – Our Lady of Peace parapijoje.

Nuo 1953 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro (70–80 dalyvių) vadovas Los Angeles. Choro repertuare buvo apie 100 įvairių kūrinių: giesmių, dainų, mišių, kantatų ir ištraukų iš operų. Su choru ir solistais atliko savo kantatas „Tėviškės namai“, „Lietuvos šviesos keliu“ ir „Gintaro krašto baladė“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir kt. Choras dalyvavo televizijos laidose, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, talkino kuriant filmą apie lietuviškas dainas ir šokius, į plokšteles įdainavo per 30 dainų ir giesmių, taip pat B. Budriūno kantatą „Tėviškės namai“ ir Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai" (1962 m.). Su chorais, vokaliniais ansambliais bei solistais išleido 12 plokštelių.

B. Budriūnas vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. 1953 m. įkūrė fortepijono ir dainavimo studiją, kurioje išugdė daug gerų muzikantų.

Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas Čikagoje ir Toronte, 1974 m. Australijos lietuvių dainų šventės dirigentas Adelaidėje. ALRK Vargonininkų sąjungos 50-mečio (1962 m. birželio 3 d.) jubiliejinio koncerto garbės dirigentas. 1970 dalyvavo Latvijos dainų šventėje, 1975, 1977 ir 1985 m. lankėsi Lietuvoje, dalyvavo dainų šventėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Budriūnas žinomas kompozitorius. Sukūrė 5 kantatas: „Tėviškės namai“, „Gintaro krašto baladė“, „Lietuvos šviesos keliu“, „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, operetę „Sidabrinė daina“, „Mišias Šv. Kazimiero garbei“ (apdovanotos žurnalo „Laiškai lietuviams“ konkurso premija). Išpopuliarėjo jo dainos „O, Nemune“ (1948 m. ALRK Vargonininkų sąjungos surengtame kūrinių konkurse laimėjo antrąją premiją), „Mano protėvių žemė“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Šauksmas“, „Išauš pavasaris“, „Mūsų žemė Lietuva“ ir kt. Sukūrė daug giesmių, kūrinių fortepijonui, smuikui, Raudą styginių kvartetui, simfoninę poemą ir kt. Jo dainos ir kantatos trylika kartų buvo atliktos JAV ir Kanados bei Australijos lietuvių dainų šventėse. Kantata „Tu Vilniuj pasilik, valdove" 1992 m. pirmą kartą atlikta Kaune ir Klaipėdoje, o 1996 m. ir Vilniuje.

Išleista per 100 įvairių kūrinių – apie 70 išeivijoje (dalis jų įrašyta į plokšteles). JAV buvo įkurtas specialus fondas jo kūriniams leisti.

Nuo 1949 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, 1956 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. 1985 apdovanotas LB Kultūros tarybos muzikos premija, paminėtas amerikiečių, vokiečių, latvių ir lietuvių enciklopedijose bei žinynuose.[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dana PalionytėBronius Budriūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 563 psl.
  2. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.