Bogdanas Chmelnickis
| Bogdanas Zinovijus Chmelnickis ukr. Богдан Зиновій Хмельницький | |
|---|---|
| |
| |
| Abdank (herbas) | |
| Gimė | 1595 m. gruodžio 27 d. Subotive prie Čyhyryno, dab. Čerkasų sritis |
| Mirė | 1657 m. liepos 27 d. (61 metai) ten pat |
| Tėvas | Mykolas Chmelnickis |
| Vaikai | Timofejus Chmelnickis |
| Veikla | 1648–1657 m. Ukrainos kazokų etmonas, 1648–1654 m. sukilimo prieš Abiejų Tautų Respubliką vadovas. |
 Vikiteka |
Bogdanas Chmelnickis |
| Parašas | |
| |
Bogdanas Zinovijus Chmelnickis (ukr. Богдан Зиновій Хмельницький, 1595 m. gruodžio 27 d. Subotive prie Čyhyryno, dab. Čerkasų sritis – 1657 m. liepos 27 d. ten pat) – 1648–1657 m. Ukrainos kazokų etmonas, 1648–1654 m. sukilimo prieš Abiejų Tautų Respubliką vadovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš smulkiųjų bajorų. Krikštytas Teodoru. Mokėsi Kijevo brolių mokykloje, vėliau Jaroslavo ir Lvovo jėzuitų kolegijoje. Mokėjo lenkų ir lotynų kalbas, vėliau išmoko turkų ir prancūzų kalbas.
Su tėvu, Michailo Chmelnickiu, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės karininku, dalyvavo 1620–1621 m. kare su Turkija. 1620 m. per Tetoros mūšį, kuriame žuvo jo tėvas, pateko į turkų nelaisvę. Kalėjo Konstantinopolyje. 1622 m. sugrįžo ir įstojo į registrinių kazokų kariuomenę, su kuria rengė drąsius žygius į turkų valdomas žemes. Apie 1630 m. vedė Haną Somkivną ir grįžo į Čygyryną. Nuo 1637 m. kariuomenės raštininkas, po nepavykusio 1638 m. kazokų sukilimo pažemintas pareigose, iki 1647 m. Čyhyryno šimtininkas. Kai karaliumi tapęs Vladislovas Vaza pradėjo karą su Rusija, dalyvavo kovose ir už narsumą iš karaliaus gavo auksinį kardą. Kartu karalius pažadėjo kazokams ir daugiau teisių, jeigu jie padės jam kovoti su Turkija.
Tačiau gerus karaliaus ir Chmelnickio santykius sugriovė Čygyrino seniūnas Danielius Čaplinskis. Kol Chmelnickis buvojo Krokuvoje, Čaplinskis užpuolė jo dvarą Subotive, užmušė sūnų ir pagrobė antrąją žmoną. Chmelnickis bandė teisybės ieškoti teisme, bet ten iš jo pasijuokė. Kai jis kreipėsi užtarimo pas karalių, tas nusistebėjo, kad nuolat ginkluoti kazokai kažkur ieško užtarimo. Grįžęs Chmelnickis surinko kazokų rinktinę, tačiau apie tai sužinojęs Karūnos didysis etmonas Mikalojus Potockis liepė jį suimti. Norėdamas išvengti tiesioginio konflikto su Rusios vaivada Jeremijumi Višniovieckiu 1647 m. gruodžio 11 d. su sūnumi Timofejumi pabėgo į Zaporožės sečę, o iš ten pas Krymo chaną, kur susilaukė neoficialios paramos.
Chmelnickio sukilimas (1648-1654)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1648 m. balandžio 22 d. kazokai pradėjo sukilimą, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu. Remiamas Krymo totorių 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus. Buvo sunaikinta apie 300 žydų bendruomenių, apie 60 000 žydų išžudyta arba parduota į vergiją turkams. Po to sekusiame Švedų tvane ir per karą su Rusija buvo išžudyta dar apie 100 000 žydų.
1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika, [1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą. 1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.
Dar 1648 m. prašėsi Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos, su kitais kazokų vadais 1654 m. prisiekė jam (Pereslavlio rada) prijungdamas Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą rėmė Rusiją, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiuntė kazokų pulkus. Per 1655–1660 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą rėmė Švediją ir 1655 m. Kėdainių sutarties šalininkus. Manoma, kad ketino pripažinti Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdžią. Tačiau, sužinoję, kad jų etmoną ištiko paralyžius, kazokai pasuko atgal, o tai galutinai pribaigė Chmelnickį. Jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d., bet apie jo mirtį buvo pranešta tik rugpjūčio 16 d.
Palaidotas buvo Subotivo cerkvėje, tačiau 1664 m. vaivada Danielius Čaplinskis sudegino jo dvarą, o jo ir sūnaus palaikus liepė išmesti šunims.
Jo vardu 1954 m. per Ukrainos prisijungimo prie Rusijos 300-ąsias metines Ukrainos miestas Proskurivas pavadintas Chmelnickiu.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmonos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ana Somko, santuoka apie 1623 metus.
- Jelena Čaplinskaja
- Ana Zolotarenko
Vaikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Stepanida (ukr. Степанія) Chmelnickaja − 1650 metų viduryje ištekėjo už pulkininko Ivano Nečajo (Danilo Nečajo brolio). 1659 metų gruodžio 4 d. Bychovo apgulties metu kartu su vyru pateko į rusų nelaisvę. Jie buvo išsiusti į Sibirą (Tobolską). Tolesnis likikmas neaiškus.
- Jekaterina Chmelnickaja (? − † 1668) − buvo Danilo Vigovskio žmona, po to ištekėjo už Pavelo Tetero.
- Marija Chmelnickaja (1630 − † 1719) − pagl vieną versiją Marija buvo Blizko arba Lukjano Movčiano žmona.
- Timošas Chmelnickis (1632 − † 1653 m.rugsėjo 15 d.)
- Grigorijus Chmelnickis − pagal nepatvirtintus duomenis mirė ankstyvoje vaikystėje
- Ostapas Chmelnickis (? 1637 − ? † 1647) − pagal nepatvirtintus duomenis mirė po sumušimų būdamas dešimties metų
- Jurijus Chmelnickis (1641 − † 1685)
- Jelena (ukr. Олена) Хмельницькая (? − ? †) − Pagal vieną iš versijų Jelena buvo įdukra Chmelnickio šeimoje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- J. Kaczmarczyk. Bohdan Chmielnicki. Wroclaw 1988.