Ben-Huras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ben-Huras
Ben hur 1959 poster.jpg
PavadinimasBen-Hur
Kilmės šalisFlag of the United States.svg JAV
RežisieriusWilliam Wyler
Scenaristas (-ai)Karl Tunberg
Maxwell Anderson
S.N. Behrman
Gore Vidal
Christopher Fry
KompozitoriusMiklós Rózsa
Metai1959
Žanrasistorinis
Trukmė224 min.
Kalbaanglų
Biudžetas15,9 mln. JAV dolerių
Pajamos70 mln. JAV dolerių
IMDb įrašas

Ben-Huras (angl. Ben-Hur) – 1959 m. JAV sukurtas istorinis epas, tapęs brangiausiu iki tol sukurtu filmu ir antru pagal pelną, nusileisdamas tik dramai „Vėjo nublokšti“. Filmavimo darbams buvo naudojama daugiau kaip 200 kupranugarių, 2500 arklių ir 50000 statistų. 9 minutes trunkanti kovos vežimų lenktynių scena ilgai buvo laikoma viena įspūdingiausių kinematografijos istorijoje, o kompozitoriaus Miklós Rózsa sukurtas garso takelis yra ilgiausias kada nors skirtas kino filmui.

Juosta pelnė net 11 Oskaro apdovanojimų bei daug kitų prizų ir yra laikoma vienu geriausių kada nors sukurtų filmų.

Pirmasis filmas „Ben-Huras“ buvo sukurtas 1925 m. Kompanija „MGM“, sukūrusi abu šiuos filmus, 2016 m. planuoja išleisti dar vieną šio epo perdirbinį.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

26-ieji mūsų eros metai. Į Jeruzalę, valdomą Romos imperijos, atvyksta naujas tribūnas Mesala. Kažkada jis praleido čia vaikystę, artimai bendravo su Judu Ben-Huru ir buvo įsimylėjęs jo seserį Tirzą. Dabar Mesala vėl nori atnaujinti santykius su Judu, kuris tapo įtakingas savo tautiečių tarpe. Ben-Huro šeima pradžioje taip pat džiaugiasi grįžusiu Mesala, tačiau kuomet šis pradeda siekti Judo vardu užsitikrinti didesnę savo ir romėnų įtaką bei išduoti planuojamo sukilimo organizatorius, šis atsisako padėti ir tokiu būdu buvę draugai tampa priešais. Judas, kuris gyvena su motina, seserimi ir puoselėja šiltus jausmus savo ištikimo vergo Simonidžio dukrai Esterai, pradžioje nesitiki nieko blogo, tačiau netrukus įvyksta nelaimė: naujojo Judėjos valdytojo parado metu nuo jo namo stogo nukrenta kelio čerpės, kas palaikoma pasikėsinimu. Huro motina Miriam ir sesuo Tirza atsiduria kalėjime, o Judas nuteisiamas tremčiai, tačiau prieš išsiunčiant prisiekia Mesalai, kad atkeršys jam bet kokia kaina.

Trejetą metų Judas vergauja irkluotoju galeroje Viduržemio jūroje. Romos konsulas Kvintas Arijus, kuriam priklauso laivas, atkreipia į jį dėmesį ir siūlo tapti jo gladiatoriumi, tačiau Huras atsisako. Netrukus laivai susiremia mūšyje su Makedoniečiais ir jų galera nuskęsta. Judas išgelbėja konsulą ir atsidėkodamas šis pasiima jį į Romą. Čia imperatorius Tiberijus, apdovanodamas Arijų už laimėtą mūšį, dovanoja jam Ben-Hurą, o jis ne tik išlaisvina Judą, bet ir įsūniją jį.

Tapęs įtakingu ir turtingu, Judas grįžta į Jeruzalę, kad atkeršytų Mesalai už skriaudą…

Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktorius – vaidmuo
  • Charlton Heston – Judas Ben-Huras
  • Jack Hawkins – Kvintas Arijus
  • Haya Harareet – Estera
  • Stephen Boyd – Mesala
  • Hugh Griffith – šeichas Ilderimas
  • Martha Scott – Miriam
  • Cathy O‘Donnell – Tirza
  • Sam Jaffe – Samonidas
  • Finlay Currie – Baltazaras
  • Frank Thring – Pontijus Pilotas
  • Terence Longdon – Drusus
  • George Relph – Tiberijus Cezaris

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie planus kurti filmą kompanija „MGM“ pranešė dar 1952 m., o pagrindiniai vaidmenys buvo numatyti aktoriams Stewrd Granger ir Robert Taylor. Filmavimo darbai buvo planuojami Italijoje, o prodiuseriu 1953 m. pabaigoje tapęs Sam Zimbalist scenarijaus autoriumi nusamdė Karlą Tunbergą. Filmo režisieriumi buvo įvardintas Sidney Franklin, o pagrindinio vaidmens atlikėju – Marlon Brando. 1955 m. rugsėjį Tunbergo scenarijus buvo baigtas, filmui numatytas 7 milijonų dolerių biudžetas, o kūrimo darbai numatyti kitais metais Izraelyje arba Egipte, tačiau 1956 m. pradžioje „MGM“ sustabdė parengiamuosius darbus.[1]

Situacija pasikeitė tais pačiais metais kompanijai „Paramount Pictures“ išleidus religinį epą „The Ten Commandments“. Šiam sulaukus sėkmės, „MGM“ vėl grįžo prie „Ben-Huro“ idėjos. Filmavimo darbai prasidėjo 1958 m. gegužę, o numatytas 7 milijonų biudžetas galiausiai viršijo 15 milijonų (123 milijonus šių laikų kursu). Nepaisant to, būtent šis filmas išgelbėjo kino kompaniją nuo gresiančio bankroto.

Filmo režisieriumi tapo William Wyler, kuris buvo vienas iš 1925 m. versijos režisieriaus asistentų. Filmui įvairūs scenaristai sukūrė 12 jo versijų, o Karlo Tunbergo darbas buvo vienas paskutiniųjų. Vis dėlto ir juo prodiuseriai nebuvo iki galo patenkinti, ypač tuo, kad filmas, skirtingai nei Lew Wallace romanas, baigiasi Jėzaus Kristaus nukryžiavimu. Wyler, kuris už filmą gavo 350 tūkstančių dolerių ir 3 procentus pelno, taip pat tapo geriausiai apmokamu režisieriumi. Jo pageidavimu, filmavimo darbai buvo vykdomi Romoje. Pagrindinio vaidmens atlikėju pretendavo tapti Burt Lancaster, Paul Newman, Marlon Brando, Rock Hudson, Geoffrey Horne ir Leslie Nielsen, tačiau dėl skirtingų priežasčių jo atsisakė. Kirk Douglas buvo susidomėjęs šia galimybe, tačiau filmo kūrėjai pirmenybę teikė Charlton Heston, kuriam buvo sumokėta 250 tūkstančių dolerių.

Juostoje keletą kartų yra matomas Jėzus Kristus, tačiau jis nepasako nei žodžio, be to, nėra rodomas veidas.

Apdovanojimai ir nominacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai Apdovanojimas Apdovanojimų kategorija Asmuo Rezultatas
1960 Oskaras geriausias filmas Laimėjo
geriausias aktorius Charlton Heston Laimėjo
geriausias antrojo plano aktorius Hugh Griffith Laimėjo
geriausias režisierius William Wyler Laimėjo
geriausia kinematografija (spalvota) Robert Surtees Laimėjo
geriausi kostiumai Elisabeth Haffenden Laimėjo
geriausias garsas Franklin Milton Laimėjo
geriausias montažas Laimėjo
geriausi specialieji efektai Laimėjo
geriausios dekoracijos Laimėjo
geriausia muzika Miklós Rózsa Laimėjo
geriausias scenarijus Karl Tunberg Nominacija
1960 Auksinis gaublys geriausias filmas – drama Laimėjo
geriausias režisierius William Wyler Laimėjo
geriausias antrojo plano aktorius Stephen Boyd Laimėjo
specialus apdovanojimas už žirgų lenktynių sceną Andrew Morton Laimėjo
geriausias aktorius Charlton Heston Nominacija
1960 BAFTA geriausias filmas William Wyler Laimėjo
1960 Laurel apdovanojimas specialus apdovanojimas Laimėjo
geriausias aktorius Charlton Heston 2 vieta
geriausias aktorius Stephen Boyd 3 vieta
geriausias antrojo plano aktorius Hugh Griffith 3 vieta
1961 Bambi apdovanojimas geriausias aktorius Charlton Heston 3 vieta
1961 David di Donatello geriausias užsienio filmas Laimėjo
geriausias užsienio aktorius Charlton Heston Laimėjo
1961 Grammy geriausia muzika filmui Miklós Rózsa Nominacija
2006 Saturno apdovanojimas geriausias klasikos DVD Nominacija

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pryor, Thomas M. „Sidney Franklin Resigns at M-G-M.“ The New York Times. June 17, 1958.