Baltijos atominė elektrinė

Koordinatės: 54°56′21″ š. pl. 22°9′52″ r. ilg. / 54.93917°š. pl. 22.16444°r. ilg. / 54.93917; 22.16444
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°56′21″ š. pl. 22°9′52″ r. ilg. / 54.93917°š. pl. 22.16444°r. ilg. / 54.93917; 22.16444

Baltijos AE
Vieta Rusija Kaliningrado sritis, Nemano rajonas
Eksploatuojanti
kompanija
Росэнергоатом
Statybos
pradžia
2010 m.
Pradėta
eksploatuoti
2016 m. (planuojama)
Reaktorių
skaičius
2
Reaktorių tipas ВВЭР-1200
Galingumas 2300 MW
Tinklalapis Baltijos AE
Reaktoriaus VVER principinė schema. 1 – apsauginė zona, 2 – reaktoriaus dangtis, 3 – korpusas, 4 – apsauginis vamzdynas, 5 – šachta, 6 – aktyviosios zonos apsauga, 7 – reguliavimo strypai

Baltijos atominė elektrinė – branduolinė jėgainė, statoma Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Nemano municipalinio rajono buvusių Kalėnų ir Vinkšnėnų kaimų teritorijoje, dab. Lunino kaimo gyvenvietės teritorijoje, 17 km į pietryčius nuo Ragainės miesto, apie 20 km nuo sienos su Lietuva.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sprendimą dėl atominės jėgainės Kaliningrado srityje statybos Rusijos atominės energetikos federalinė agentūra „Rosatom“ ir Kaliningrado srities vyriausybė priėmė 2008 m. balandžio 16 d., kai tapo aišku, jog nuo 2009 m. gruodžio 31 d. uždaroma vienintelė regione Ignalinos atominė elektrinė. Įsakymą organizuoti darbus „Rosatom“ vadovas Sergejus Kirijenka pasirašė 2008 m. rugpjūčio 13 d.; užsakovu paskirtas koncernas „Energoatom“, projektuotoju – Sankt Peterburgo mokslo tyrimų ir projektavimo konstravimo institutas „Atomenergoprojekt“. 2009 m. rugsėjo 25 d. Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pasirašė pavedimą Kaliningrado srityje statyti dviejų blokų, kiekvienas po 1150 MW, Baltijos AE. Tų pačių metų pabaigoje Kaliningrado srities vyriausybė valstybės poreikiams perėmė 259 ha ploto žemės sklypą tarp Šešupės ir Įsruties upių, kurio 90,1 ha priskirta pramoninei statybai.[1] Ragainės mieste numatyta pastatyti 10 000 gyventojų atomininkų mikrorajoną.[2]

Pirmosios plytos padėjimo iškilmės įvyko 2010 m. vasario 25 d. Jose dalyvavo „Rosatom“ vadovas Sergejus Kirijenka, vicepremjeras Sergejus Ivanovas ir Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Bosas. 2010 m. pradėti žemės darbai, 2011 m. pavasarį prasidėjo statybos darbai. Pirmasis reaktorius turėtų pradėti veikti 2016 m.

Jėgainė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos AE pagrindas – du dviejų kontūrų vandens-vandens reaktoriai VVER-1200 (rus. ВВЭР, Водо-Водяной Энергетический Реактор), kurti nuo 1955 m. kaip atominių povandeninių laivų jėgainės. Pirmasis šio tipo reaktorius pradėjo veikti 1964 m. Novovoronežo AE, vėliau panašius reaktorius įsigijo Bulgarija, Vokietijos Demokratinė Respublika, Suomija, Turkija, Indija, Slovakija, Vengrija, Čekija, Ukraina. Reaktorius VVER-1200 projektuojamas ir Astravo atominėje elektrinėje. Reaktoriaus šiluminė galia 3200 MW, nominali energetinė galia – 1170 MW, gryna galia – 1082 MW, naudingumo koeficientas 35%. Jame tilps apie 70 t iki 4,71-4,85% prisodrinto urano.

Reaktorius montuojamas viename bloke su garo turbina. Be to, prie kiekvieno reaktoriaus statomi mašinų skyrius, chemijos cechas, naujo kuro ir radioaktyvių atliekų saugyklos, vandens paruošimo cechas, administracinis-buitinis korpusas. Atskirai statomi ventiliacijos kaminas, dyzelinė elektros stotis avariniam elektros tiekimui, transformatoriai, automatinė gaisro gesinimo sistema.

Kiekvienam energetiniam blokui statomas atskiras bokštinis aušintuvas ir baseinai perteklinei šilumos energijai aušinti. Vandens poreikiai numatomi iki 8000 m³/val., todėl kaip papildomas vandens šaltinis bus naudojamas Nemuno vanduo.

Energetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Numatoma, kad didžioji Baltijos AE pagamintos elektros energijos dalis bus eksportuojama. 2011 m. kovo 4 d. kompanija „Интер РАО ЕЭС“ pasirašė sutartį su Lietuvos kompanija „Inter RAO Lietuva“ dėl iki 1000 MW galios panaudojimo elektros energijos eksportui per Lietuvos teritoriją Latvijai, Lietuvai, Estijai ir kitoms Baltijos šalims esamomis 330 kV ir tiesiamomis elektros perdavimo linijomis.[3] Taip pat numatoma energiją eksportuoti į Lenkiją, Švediją (per Lietuvos-Švedijos povandeninį kabelį) ir Vokietiją.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]