Baltagalvis jūrinis erelis
| Haliaeetus leucocephalus |
|---|
 Baltagalvis jūrinis erelis (Haliaeetus leucocephalus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Haliaeetus leucocephalus Linnaeus, 1766 |
 Baltagalvių jūrinių erelių paplitimas ██ Perimvietės ██ Vasaros perimvietės ██ Žiemos arealas ██ Tik migruojantys |
Baltagalvis jūrinis erelis (Haliaeetus leucocephalus) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitęs Šiaurės Amerikoje – nuo šiaurinės Meksikos, Kubos iki centrinės Aliaskos.
Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Suaugęs baltagalvis jūrinis erelis yra 70-102 cm kūno ilgio, išskleistų sparnų plotis 180–234 cm. Sveria 2,5–7 kg, patelės ketvirtadaliu smulkesnės už patinus. Suaugėlio kūnas ir uodega rudi, galva balta, snapas didelis, lenktas, geltonas. Jaunikliai tamsiai rudi, plunksnų galiukai ant sparnų, ties krūtine balti.
Gyvenamas biotopas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.%22feed_me_mom%22._(19159890706).jpg)
Baltagalviai jūriniai ereliai gyvena jūrų, upių, didelių ežerų pakrantėse, kur daug atviro vandens plotų ir gausu žuvies. Lizdams pasirenka senus, subrendusius spygliuočius ar kietos medienos lapuočius medžius. Jie turi būti netoli vandens telkinio, su geru apžvelgiamuoju lauku. Jautrūs žmonių veiklai, todėl gyvena retai apgyvendintuose plotuose.
Migracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baltagalviai jūriniai ereliai dalinai migruojantys paukščiai. Gyvenantys prie vandens telkinių, kurie žiemą užšąla, migruoja į pietus, tuo tarpu gyvenantys prie neužšąlančių telkinių yra sėslūs.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baltagalvis jūrinis erelis minta daugiausia žuvimi (ypač upėtakiais, lašišomis), neretai – dvėseliena. Taip pat kartais gaudo smulkius žinduolius – kiškius, triušius, meškėnus, ondatras, elnių jauniklius, be to paukščius (ypač antinius), krabus, driežus.
Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skrisdami pasiekia 56–70 km/h greitį. Baltagalvis jūrinis erelis yra JAV nacionalinis paukštis.
