Aukos mokestis
Aukos mokestis – Abiejų Tautų Respublikos piniginis mokestis padidintos Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės išlaikymui, įvestas Ketverių metų seimo 1789 m. balandžio 6 d. nutarimu.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą buvo apmokestinami Abiejų Tautų Respublikos žemvaldžiai. Mokestis priklausė nuo pajamų: iš bažnyčios žemės paprastai buvo renkama po 20 %, iš bajorų valdų – po 10 % pajamų, gaunamu iš palivarkų prekinės produkcijos, valstiečių činšo, natūralių duoklių, smuklių (karčemų), malūnų ir piniginių kapitalų, kurių daugiausia turėjo dvasininkai. Nuo mokesčio buvo atleisti neturtingi bajorai, išlaikantys prieglaudas vienuolynai, dvasinės seminarijos.
Civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos 1789 m. surašė žemvaldžių pajamas, kurios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės lietuviškoje dalyje – Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus ir Žemaitijos apskrityse sudarė daugiau, kaip 12,1 mln. auksinų. Lietuvą prijungus prie Rusijos mokestis žemvaldžiams buvo padvigubintas. Panaikintas 1812 m., kai buvo įvesti Rusijos imperijos mokesčiai.[1]
Kiti mokesčiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Liudas Truska. Aukos mokestis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 211 psl.