Armanavičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Armanavičiai
brus. Германавічы
Church of Transfiguration in Hiermanavičy.jpg

Armanavičiai
55°24′0″ š. pl. 27°44′0″ r. ilg. / 55.40000°š. pl. 27.73333°r. ilg. / 55.40000; 27.73333 (Armanavičiai)Koordinatės: 55°24′0″ š. pl. 27°44′0″ r. ilg. / 55.40000°š. pl. 27.73333°r. ilg. / 55.40000; 27.73333 (Armanavičiai)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas: Šarkauščinos rajonas
Gyventojų (2003): 700
Commons-logo.svg Vikiteka: ArmanavičiaiVikiteka
Kirčiavimas: Armanãvičiai

Armanavičiai – gyvenvietė Baltarusijoje, apie 50 km nuo Lietuvos ir Baltarusijos valstybinės sienos sienos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Armanavičiai minimi 1563 m. XIX a. Rusijos imperijos valdininkų pradėti vadinti Germanavičiais. 19221939 m. priklausė Lenkijai.

1787 m. pastatyta katalikų bažnyčia, 1905 m. – sentikių cerkvė, 2002 m. – stačiatikių cerkvė. Išlikę dvaro, unitų vienuolyno, kuris uždarytas XIX a. viduryje, pastatai. Veikia Jazepo Drazdovičiaus meno ir etnografijos muziejus.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVIII a. Armanavičiai priklausė etniniam lietuvių kalbos arealui. XIX a. pab.- XX a. pr. apylinkėje gyveno apie 600 lietuvių. 18641909 m. visoje Dysnos apskrityje jų buvo nuo 700 iki 2200. 18981899 m. Sinicų (dab. Zorka, 12 km nuo Armanavičių), Baltojo dvaro (5 km nuo Armanavičių) ir Ivanskijos (15 km nuo Armanavičių) kaimuose įsikūrė lietuvių ūkininkų nuo Švenčionių, Adutiškio. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Armanavičiuose dirbo lietuvių kunigai P. Būdvytis, Masiulionis (1942 m. nacių sušaudytas). 2003 m. vyriausieji kaimo gyventojai mokėjo lietuviškai, moterys audė lietuviškus kilimus.[1]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Armanavičiuose gimė žymus dailininkas ir etnografas Jazepas Drazdovičius (1888–1954 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aliaksandr Adamkovič, Kazimieras Garšva Armanavičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 773 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]