Aplinkosauginės NVO

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aplinkosauginės NVO (angl. environmental Non-Governmental Organisation) – nevyriausybinė organizacija (NVO) aplinkos apsaugos srityje. Šios organizacijos veikia tiek lokaliai, tiek tarptautiniu mastu, o tai leidžia joms atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant įvairias aplinkosaugos problemas, kylančias šiuolaikiniame pasaulyje. Vienas iš skiriamųjų aplinkosaugos NVO ir aplinkosaugos judėjimų bruožų yra tai, kad aplinkosaugos NVO turi konstitucijas, kuriose išdėstytos valdžios pasidalijimo tarp joms priklausančių žmonių taisyklės[1]. Nuo tada, kai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose atsirado aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos, kai žmonės pirmą kartą suvokė aplinkos problemų rimtumą, buvo imtasi daug žingsnių, padedančių planetai ir jos gyventojams. Kai kurie žymūs tokių organizacijų pavyzdžiai yra Pasaulio laukinės gamtos fondas, Greenpeace, Himalajų laukinės gamtos fondas ir Aplinkos tyrimų agentūra.

Klasifikacijas ir tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint įvertinti aplinkosaugos NVO klasifikaciją, svarbu atsižvelgti į šiuos penkis veiksnius:

  • geopolitinė kilmė (vieta);
  • politinė ideologija (kairė/dešinė/neutrali);
  • dydis (kiekis);
  • politinio dėmesio lygis (vietinis/regioninis/tarptautinis/pasaulinis);
  • finansavimo (pajamų) šaltiniai.

Pagrindiniai aplinkosaugos NVO tikslai apima, bet tuo neapsiriboja[2]:

Norint visapusiškai suprasti socialinį, ekonominį ir aplinkos poveikį, kurį organizacija gali turėti regionui, svarbu pažymėti, kad organizacija gali veikti ne pagal formalius procesus, kurių privalo laikytis valstybių vyriausybės ir kitos vyriausybinės agentūros.

Finansavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos – tai organizacijos, kurias nevaldo vyriausybė, valstybė ar vietos valdžios institucija, todėl finansavimą gauna iš privačių rėmejų, įmonių ir kitų institucijų. Su politine parama aplinkosaugos NVO taip pat gauna daug aktyvų ir išteklių iš vyriausybinių rėmėjų, tokius kaip Jungtinių Tautų organizacijos aplinkos programa ir Tvaraus vystymosi komisija, kurie formuoja aplinkos politiką. Įvairių suinteresuotųjų šalių skirtos lėšos turi įtakos jų pastangų panaudojimui formuojant įvairius aplinkos politikos būdus. Šiais veiksmais siekiama mesti iššūkį ir priversti valstybes bendradarbiauti saugant aplinką[3]. Privatus ir nevalstybinis finansavimas turi įtakos tam, kaip aplinkosaugos NVO žiūri ir atsiskaito apie aplinkos sąlygas.

Prieigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietos samprata taip pat yra labai svarbi aplinkosaugos NVO pastangoms ir tikslams[4]. Aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų pastangos pasireiškia įvairiomis formomis, pavyzdžiui, pradedamos kampanijos prieš branduolinių ginklų bandymus, protestuojant prieš banginių medžioklę ir „tarptautinės kampanijos prieš aplinkos gėrybių blogėjimą, valstybių dėl jų neefektyvios politikos arba tarptautinių korporacijų dėl aplinkai kenksmingos gamybos kritika.

Komunikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkosaugos NVO komunikacija turėtų būti grindžiama: a) įvairių socialinių grupių informavimu; b) darnaus vystymosi diskursai diskusijose, debatuose ir socialiniuose tinkluose; c) politinis spaudimas, dalyvavimas tvaraus vystymosi valdyme ir tinklų kūrime[5].

Iššūkiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkosaugos NVO vis labiau suvokia biologinės įvairovės nykimą Afrikoje ir stengiasi išsaugoti laukinius ir naminius gyvūnus bei augalus.

Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Doyle, Timothy; McEachern, Doug; MacGregor, Sherilyn (2015). Environment and Politics (4th leid.). New York and Oxford: Routledge. pp. 116–148.
  2. Keese, James R. (1998). «International NGOs and Land Use Change in Southern Highland Region of Ecuador». Human Ecology. 26: 451—468. doi:10.1023/A:1018708300053
  3. Pamela Chasek, ed. 2000 The Global Environment in the Twenty-First Century: Prospects for International Cooperation.United Nations University
  4. Fisher, William F. (1997). „Fisher, W. 1997 Doing Good? The Politics and Antipolitics of NGO Practices“. Annual Review of Anthropology. 26: 439–464. doi:10.1146/annurev.anthro.26.1.439.
  5. Burksiene, V.; Dvorak, J. E-Communication of ENGO’s for Measurable Improvements for Sustainability. Adm. Sci. 2022, 12, 70. https://doi.org/10.3390/admsci12020070