Antinkstis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Antinksčiai virš inkstų

Antinksčiai (lot. glandulae suprarenales) – tai porinė endokrininė liauka, esanti virš inkstų. Dešinysis antinkstis yra prizmės, o kairysis – pusmėnulio pavidalo. Kiekvienas jų sveria apie 5 g (vidutiniai matmenys: 5 × 3 × 1 cm). Gelsvai rausvi, minkštos konsistencijos antinksčiai yra sudaryti iš žievės (cortex) ir šerdies (medulla), kurios gamina skirtingus hormonus. Žievinis sluoksnis stangresnis, storesnis, gelsvas, o šerdinis – mikštesnis, rausvo atspalvio, šviesesnis, jo ląstelės vadinamos chromafininėmis (jas chromo druskos nudažo rudai). Antinksčių veiklą reguliuoja galvos smegenyse esanti hipofizė.

Antinksčių anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antinkstis yra porinė liauka, išsidėsčiusi užpilvaplėviniame tarpe, cavum retroperitonealae, virš inkstų viršutinių galų, extremitas superior, XI ir XII krūtinės slankstelių lygyje. Antinkstį dengia glaudžiai priaugęs Jungiamojo audinio dangalas (kapsulė). Nuo jo į liauką eina jungiamojo audinio pertvaros. Antinkstį dar supa priešinkstinės fascijos duplikatūra. Ši fascijos klostė yra užpilvaplėvinės fascijos lapas, ji iš visų pusių supa inkstą (fascia prerenalis – priekinis lapas, fascia retrorenalis – užpakalinis lapas) kartu su inksto skaiduline ir riebaline kapsulėmis.

Kiekviename antinkstyje yra išskiriamas priekinis paviršius, facies anterior, užpakalinis paviršius, facies posterior, bei įdubęs inkstinis paviršius, facies renalis, kuriuo liauka prisitvirtina prie atitinkamo inksto. Be to, skiriami viršutinis ir vidinis kraštai, margo superior et medialis. Priekiniame antinksčio paviršiuje yra vartai, hilum, kuriuose yra kraujagyslių ir nervų. Dešiniajame antinkstyje vartai yra išsidėstę arčiau liaukos viršūnės, o kairiajame - arčiau pagrindo. Antinksčių arterijos įlenda į liauką ne tik pro vartus, bet ir per priekinį bei užpakalinį antinksčio paviršius.

Dešinysis antinkstis yra trikampio formos, išsidėstęs virš dešiniojo inksto viršutinio galo, šalia apatinės tuščiosios venos, vena cava inferior. Iš priekio jį dengia pasieninė pilvaplėvė, viršuje jis siekia diafragmą, o šone glaudžiasi prie vidurinio užpakalinio kepenų paviršiaus, kur sudaro antinksčių įdubą, impressio suprarenalis. Dešinysis antinkstis, palyginus su kairiuoju, yra aukščiau.

Kairysis antinkstis yra pusmėnulio formos ir didesnis nei dešinysis. Jis išsidėstęs ant viršutinio priekinio medialinio kairiojo inksto paviršiaus, savo apatiniu galu siekia inksto vartus, viduriniu kraštu – kasos uodegą.

Antinksčiai sudaryti iš dviejų sluoksnių: žievės, cortex, ir šerdies, medulla. Šie sluoksniai skiriasi savo struktūra bei funkcijomis.

Antinksčių padėtis organizme ir antinksčio skersinis pjūvis

Šerdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šerdis sudaro tik 10-20 proc. antinksčio masės. Ji yra pilkai rausvo atspalvio, ją sudaro šviesūs (gaminantys adrenaliną, apie 80%) ir tamsūs (gaminantys noradrenaliną) endokrinocitai (sekrecinės ląstelės). Šios ląstelės labai gerai dažosi chromo druskų dažais, todėl dažnai vadinamos chromafininėmis ląstelėmis. Šerdis gamina kovos, „bėgimo“, streso hormonusadrenaliną ir noradrenaliną, kurie aktyvina organizmą, parengia jį sudėtingai užduočiai vykdyti, prisitaikyti prie netikėtų sąlygų. Šerdyje yra vegetacinės nervų sistemos ląstelių, mielininių nervinių skaidulų. Toks glaudus antinksčių ir nervų sistemos ryšys reikalingas tam, kad organizmas būtų pasiruošęs atlikti netikėtą veiksmą.

Patiriamas stresas gali būti tiek psichologinis, tiek fizinis, tačiau abiem atvejais organizmo reakcija yra panaši. Tuomet gaminama daugiau adrenalino, kuris aktyvina širdies darbą (sustiprėja susitraukimai, padažnėja ritmas). Odos paviršiaus ir daugelio vidaus organų kraujagyslės susitraukia, todėl didėja kraujospūdis, o žmogus iš išgąsčio pabąla. Adrenalinas taip pat skatina kepenų ir raumenų glikogeno skaidymą į gliukozę, todėl jos kiekis kraujyje padidėja, išskiriama daugiau energijos.

Pavojui praėjus arba pasibaigus stresui, adrenalino gamyba sumažėja ir organizmo reakcijos vėl pasidaro normalios. Tačiau jei stresas trunka ilgą laiką, įtampa neatslūgsta, organizmo reakcijos lyg palaiko organizmą nuolat parengtą kovai, ir žmogus tolydžio esti sujaudintas, pervargsta, išsenka, gali susirgti tam tikromis ligomis (pvz., hipertonija, opalige, stenokardija, cukriniu diabetu).

Žievė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žievė yra išorinis storesnis antinksčių sluoksnis, kuris esti geltonai rudos spalvos. Žievė yra padalinta dar į tris sritis (zonas): kamuolinę sritį, zona glomerulosa, pluoštinę sritį, zona fasciculata, ir tinklinę sritį, zona reticularis. Kiekviena sritis išsiskiria savo struktūra ir atlieka tam tikras funkcijas.

Kamuolinė sritis, zona glomerulosa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai išorinis žievės sluoksnis, esantis iškart po skaiduline antinksčių kapsule. Jis sudaro apie 20 proc. žievės. Ląstelės šiame sluoksnyje sudaro ovalias grupes, atskirtas plonų jungiamojo audinio vijų, einančių iš kapsulės. Ši sritis yra pagrindinė aldosterono, kuris yra svarbus kraujo spaudimo reguliacijai, gamybos vieta.

Pluoštinė sritis, zona fasciculata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra vidurinis ir didžiausias sluoksnis, sudarantis beveik 80% žievės tūrio. Šios srities ląstelės išsidėsto stulpeliais, radialiai orientuotais į antinksčio šerdį. Ląstelėse yra gausus kiekis riebalų lašelių, mitochondrijų ir sudėtingas lygusis endoplazminis tinklas. Pluoštinės srities ląstelės yra atsakingos už gliukokortikoidų (kortizolio, kortikosterono, hidrokortizono) gamybą.

Tinklinė sritis, zona reticularis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra giliausiai esantis žievės sluoksnis, sudarantis apie 5 proc. žievės ir esantis tiesiai virš šerdies. Mažos šios srities ląstelės, atskirtos kapiliarų ir jungiamojo audinio, sudaro į tinklą panašią struktūrą. Kartais tinklinė zona vadinama „antrąja lytine liauka“, kadangi esant lytinių liaukų nepakankamumui, perima jų endokrininę funkciją, yra svarbi pereinamaisiais lytinio gyvenimo laikotarpiais. Šiame sluoksnyje gaminami lytiniai hormonai androgenai ir estrogenai.

Antinksčio skersinis pjūvis ir mikroskopinis vaizdas

Antinksčių išskiriami hormonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žievėje gaminami hormonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antinksčių žievėje (skirtinguose jos sluoksniuose) yra gaminami kelių rūšių pagrindiniai hormonai: aldosteronas, kortizolis, androgenai bei estrogenai.

Aldosteronas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aldosteronas - kamuolinėje srityje iš cholesterolio gaminamas steroidinis hormonas, aktyviausias mineralkortikoidas žmogaus organizme. Aldosteronu pavadintas todėl, kad prie 13 anglies atomo vietoj metilgrupės, kaip kitų kortikosteroidų, turi aldehido grupę.

Šis hormonas reguliuoja kraujo spaudimą veikdamas Na+, K+ jonų ir vandens apykaitą. Jis stimuliuoja Na+ jonų (o kartu ir vandens bei Cl– jonų, kurie juda dėl susidariusio koncentracijos gradiento) reabsorbciją inkstų tolimuosiuose ir surenkamuosiuose kanalėliuose, didindamas jų sienelių pralaidumą, bei lemia K+ sekreciją inkstuose ir kituose epiteliniuose audiniuose: prakaito liaukose, virškinamojo kanalo (žarnyno) gleivinėje, seilių liaukose.

Aldosterono antinksčių žievės kamuolinės srities ląstelės nekaupia, todėl jo sekrecijos aktyvumas yra tapatus sintezės aktyvumui. Šio hormono sekrecija yra netiesiogiai susijusi su natrio koncentracija kraujo plazmoje (per renino-angiotenzino sistemą). Specializuotos inkstų ląstelių (jukstaglomerulinių ląstelių) grupės sugeba reaguoti į kraujo slėgio ir natrio jonų koncentracijos kraujyje pasikeitimus. Jei kurio nors iš šių faktorių lygis nukrenta, ląstelės išskiria fermentą, vadinamą reninu. Reninas reaguoja su kraujo baltymu angiotenzinogenu ir susidaro peptidas, kuris yra vadinamas angiotenzinu I. Kitas fermentas (ACE) plaučiuose katalizuoja reakciją, kuri paverčia angiotenziną I į kitą formą, vadinamą angiotenzinu II, kuris patenka į kraujotaką. Kai angiotenzinas II pasiekia antinksčius, jis stimuliuoja aldosterono išsiskyrimą. ACTH (hipofizės išskiriamas hormonas) yra reikalingas tam, kad vyktų šis atsakas.

Kortizolis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kortizolis.

Kortizolis - antinksčių žievės pluoštinės srities ląstelių iš cholesterolio sintetinamas gliukokortikoidas. Šis hormonas sekretuojamas patiriant stresą, esant žemai gliukozės koncentracijai kraujyje.

Androgenai ir estrogenai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antinksčių androgenai ir estrogenai gali papildyti šių hormonų tiekimą iš lytinių liaukų ir stimuliuoti ankstyvą lytinių organų brendimą.

Šerdyje gaminami hormonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai šerdyje gaminami hormonai yra adrenalinas (epinefrinas) ir noradrenalinas (norepinefrinas).

Adrenalinas ir noradrenalinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adrenalinas ir noradrenalinas - šerdyje gaminami ir streso metu išskiriami katecholaminai, turintys panašią molekulinę struktūrą ir fiziologinę funkciją.

Katecholaminai pasižymi mobilizuojančiu poveikiu, jie didina raumenų darbingumą, jų aprūpinimą krauju, skatina širdies darbą, glikogeno skilimą ir gliukozės koncentracijos didėjimą kraujyje. Praplėsdami bronchus, jie greitina organizmo aprūpinimą deguonimi. Dirgina nervų sistemą ir regos organus, slopina virškinimo aktyvumą.

Ligos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antinksčių navikai - kelia simptomus, nes pagaminama per daug arba per mažai tam tikrų antinksčių hormonų;
  • Hiperaldosteronizmas - susirgimas, pasireiškiantis per didele aldosterono sekrecija;
  • Feochromacitoma - susirgimas,pasireiškiantis per didele katecholaminų sekrecija;
  • Endogeninis Cushing’o sindromas - susirgimas,pasireiškiantis per didele kortizolio sekrecija;
  • Antinksčių nepakankamumas - grupė susirgimų, kurių pagrindiniai požymiai nepakankamas kortizolio ir aldosterono gaminimas. Dažniausiai sukeliama dėl pačių antinksčių abnormalijų, tačiau įtakos gali turėti hipofize, hipotalamas;
  • Addisono liga yra retas susirgimas, kai antinksčiai nepagamina pakankamai kortikosteroidai (ypač kortizolio). Šią ligą sukelti gali autoimuninė reakcija, tam tikros infekcijos ar dar retesnės priežastys;
  • Įgimtos antinksčių hiperplazijos yra genetinės ligos, kurios pasireiškia fermentų, reikalingų kortizoliui gaminti, trūkumu ar pakitimais. Dažniausiai paveikiami ligonių išoriniai ir vidiniai lytiniai požymiai;
  • Waterhouse - Friderichsen sindromas yra antinksčių funkcijos praradimas dėl kraujavimo į antinksčius, sukelto stiprios bakterinės kilmės infekcijos;
  • Izoliuotas hipoaldosteronizmas gali kilti dėl fermento adosterono sintazės nebuvimo;
  • Labai retai pasitaiko atvejų, kai gimstama be antinksčių;