Anatolijos kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Anatolijos
Paplitimas: Mažoji Azija
Kalbų skaičius: >7
Kilmė:

indoeuropiečių
Anatolijos

ISO 639-2:

ana

Anatolian 03.png
Anatolijos kalbos I tūkstm. pr. m. e.
Klasifikacija:

Anatolijos kalbos – indoeuropiečių kalbų atšaka, kuriai priskiriamos senosios kalbos, vartotos Mažosios Azijos pusiasalyje. Manoma, kad jos šiuolaikinių tęsėjų nebeturi.

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausia iš Anatolijos kalbų yra hetitų kalba – seniausia raštiškai fiksuota indoeuropietiška kalba. Dauguma jos įrašų yra iš XIII a. pr. m. e., seniausieji siekia XVIII a. pr. m. e.

Kitos žinomos kalbos:

Spėjamos kalbos: nežinoma kalba, užrašyta sidų raštu (iš Sido); manoma, kad savo kalbas, galimai priklausiusias Anatolijos kalboms, turėję Likaonijos, Izaurijos, Mysijos, Pamfilijos gyventojai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal plačiausiai priimtą indoeuropiečių kalbų susidarymo modelį, Anatolijos kalbos anksčiausiai atsiskyrė nuo prokalbės, todėl turi daug savybių, nebūdingų kitoms ide. kalboms. Protoanatolai apie 4 tūkstantmetį pr. m. e. iš spėjamos protėvynės Ponto stepėje atsikėlė į Mažąją Aziją per Balkanus arba Kaukazą. Dalis tyrinėtojų teigė, kad indoeuropiečių protėvynė ir yra Mažojoje Azijoje.

Dėl glaudžių ryšių su aplinkinėmis tautomis, į Anatolijos kalbas pateko nemažai akadų, hatų ir kitų neindoeuropietiškų žodžių. Po Aleksandro Makedoniečio žygių Mažoji Azija sparčiai helenizavosi ir manoma, kad III a. m. e. Anatolijos kalbos jau buvo išnykusios. Galimai dalis šių kalbų žodžių pateko į armėnų kalbą.