Luvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Luvių kalba
KalbamaLuvija
Kalbančiųjų skaičius-
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi
Kilmėindoeuropiečių
0Anatolijos
00luvių kalbos
000luvių
Rašto sistemoshetitų dantiraštis, luvių hieroglifai
Kalbos kodai
ISO 639-3xlu, hlu
Geografinis paplitimas
Luwian Language de.svg

Luvių kalba – mirusi indoeuropiečių kalba (ar kalbų grupė), III tūkstm. pr. m. e. vartota Mažojoje Azijoje, Luvijos krašte gyvenusių luvių. Kalba priskiriama savitai Anatolijos kalbų šeimai, kurios žymiausia narė yra hetitų kalba. Manoma, kad ji buvo glaudžiai susijusi su likų, karijų, miliečių ir lydų kalbomis, su kuriomis anksčiau sudarė bendrą prokalbę.

Stelos su luviškais hieroglifais kopija

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Luviai buvo viena skaitlingiausių Hetitų imperijos tautų, valstybėje faktiškai buvo dvikalbystė. Imperijai ir hetitų kalbai išnykus, luviškai tebebuvo kalbama Anatolijoje maždaug iki VI a. pr. m. e., kol ją išstūmė graikų kalba.

Seniausi luvių rašytiniai paminklai užrašyti iš Babilonijos kilusiu dantiraščiu, kuris naudotas užrašyti ir hetitų kalbai. Dantiraštinių paminklų rasta daugiausia Hatušoje aptiktoje molinių lentelių bibliotekoje (tarp hetitiškų paminklų). Išskiriamos Kicuvatnos, Ištanuvos ir imperinė (Hatušos) tarmės. Vėliau luvių kalba pradėta užrašinėti hieroglifais. Šitokių įrašų randama įvairiose vietose pietų Turkijoje ir šiaurės Sirijoje. Rastuose įrašuose būdingas indoeuropietiškas žodynas, tačiau per hetitų kalbą pateko nemažai huritiškų skolinių. Daugiausia rasti apeiginiai tekstai, taip pat rasta laiškų, ūkinių tekstų.

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinoma, kad luvių kalba turėjo 2 gimines (gyvąją ir negyvąją), 2 gramatines gimines, 6 linksnius.

Pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teksto pavyzdys (iš Karatepės įrašo):

  • a+wa am-inza haliy-anza Adana+wann-inzi irh-inzi ladara-ha zina ipam-i tawiyan zin+pa+wa isatam-i tawiyan.
  • „Savo laikais aš praplėčiau Adanos žemes nuo čia į vakarus ir nuo čia į rytus“.