Nijolė Gaigalaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nijolė Gaigalaitė. Jūratė ir Kastytis. Palanga.

Nijolė Gaigalaitė (g. 1928 m. gruodžio 10 d. Gaižūnuose, Linkuvos valsčius) – Lietuvos skulptorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sesuo Aldona Gaigalaitė, brolis Algirdas Gaigalas. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1953 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė skulptūrinių portretų (Janina Degutytė, 1962 m., Salezijus Pavilonis, 1979 m., Elena Nijolė Bučiūtė, 1985 m.), antkapinių paminklų (Rapolas Jakimavičius, 1963 m., Nepriklausomos Lietuvos kariams, kritusiems kovose su lenkais 1994 m., abu Vilniuje), dekoratyvinių („Jūratė ir Kastytis“, Palanga, 1961 m.) ir kamerinių (triptikas „1863 metų atminimui“ 1967 m., „Lopšinė“ 1972 m.) kompozicijų. Vėlesnėje kūryboje vyrauja religinės tematikos skulptūros, dažna Pietos tema („Pieta Nr. 3“ TV bokšto gynėjams, 1992 m.). Bronzos, marmuro, granito, medžio skulptūros ekspresyvios, apibendrintų formų. Nuo 1953 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Neringa MarkauskaitėNijolė Gaigalaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 324 psl.