Agaton Giller
| Agatonas Gileris lenk. Agaton Giller | |
|---|---|
| |
| Agatonas Gileris | |
| Gimė | 1831 m. sausio 9 d. Kališo apskritis, Opatuvekas, Lenkijos Karalystė |
| Mirė | 1887 m. liepos 17 d. (56 metai) Stanislavovas, Rusijos imperija |
| Veikla | lenkų žurnalistas, rašytojas, politinis veikėjas, istorikas, vienas 1863 m. sukilimo vadovų |
| Alma mater | Krokuvos universitetas |
Agatonas Gileris (slapyvardis – Sulita) (lenk. Agaton Giller, 1831 m. sausio 9 d. Kališo apskritis, Opatuvekas, Lenkijos Karalystė – 1887 m. liepos 17 d. Stanislavovas, Rusijos imperija) – lenkų žurnalistas, rašytojas, politinis veikėjas, istorikas, vienas 1863 m. sukilimo vadovų.
Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Agatonas Gileris gimė 1831 m. Opatuveke, Kališo apskrityje, Lenkijos Karalystėje, Opatuveko burmistro Jano Kantos Gilerio ir Pranciškos iš Šmadkovskių šeimoje. Turėjo brolį Steponą Januarą ir seserį Agripiną.[1]
Agatonas Gileris savarankiškai mokėsi Kališe, Varšuvoje ir Lomžoje. Studijavo lenkų istoriją ir literatūrą. Tautų pavasario metu bandė patekti į Vengriją, tačiau Racibuže jį areštavo vokiečiai. Išėjęs iš kalėjimo 1850 m. vasario mėn. Gileris ėmė mokyti dvarininkų vaikus. 1852 m. jis persikėlė gyventi į Krokuvą ir laisvojo klausytojo teisėmis ėmė studijuoti istoriją Jogailos universitete. Austro-vengrų valdininkai, sužinoję apie Gilerio revoliucines pažiūras ir tai, jog Austrijos-Vengrijos teritorijoje jis yra nelegaliai, jį 1863 m. perdavė Rusijos imperijos žandarmerijai. Gileris buvo apkaltintas anticarine veikla ir patalpintas į Aleksandrovskos kalėjimą Varšuvoje. Pagal priimtą nuosprendį Gileris turėjo atlikti katorgos darbus Rytų Sibire.[2]
Išsilaisvinęs iš katorgos darbų 1858 m. Agatonas Gileris apsigyveno Irkutske. Šiame mieste Gileris įsteigė lenkų mokyklą, kurioje pats dėstė.
1860 m. spalio mėn. Agatonas Gileris grįžo į Lenkijos Karalystę ir pradėjo dirbti žurnalistu Varšuvoje. Jis susipažino su miesto tarybos nariais, dalyvavo demonstracijose. Po demonstrantų žudynių 1861 m. balandžio 8 d. Gileris paskelbė proklomaciją – „Žinutė visiems tautiečiams Lenkijos žemėje“, kurioje kvietė solidarizuotis skirtingų socialinių sluoksnių žmones ir surengti anticarinį pasipriešinimą. 1860 m. spalio 16 d. Gileris buvo sužeistas per žudynes Varšuvos katedroje. Nuo 1862 m. jis dirbo Krokuvos konservatorių politinės grupės spaudinio korespondentu Lenkijos Karalystėje.
Veikla 1863 m. sukilimo laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tapęs Centrinio nacionalinio komiteto nariu, Agatonas Gileris atgrasė radikalius „raudonuosius“ nuo bandymo nedelsiant pradėti sukilimą ir paragino liberalius „baltuosius" atsisakyti iliuzijos, kad neramumai gali būti išspręsti taikiai. Gileris manė, kad sėkmę galima pasiekti gerai paruoštais ir strategiškai suderintais kariniais veiksmais. 1862 m. liepos 24 d. jis paruošė instrukcijas, pagal kurias turėjo būti organizuotas masinis sukilimas. Gileris taip pat buvo Lenkijos pogrindinių valdžios struktūrų kūrimo idėjos autorius. 1862 m. rugsėjo mėn. Gileris kartu su Zigmantu Padlevskiu išvyko į Londoną, kuriame susitiko su Aleksandru Gercenu. Šis tuo metu Londone redagavo laikraštį „Колокол”.[3]
Po 1863 m. sukilimo Gileris paliko Centrinį nacionalinį komitetą (CNK), nes manė, kad komitetą finansuoja Rusijos imperijos valdžia. Netrukus Gileris prisijungė prie 1863 m. sukilimo vykdomojo komiteto. 1863 m. vasario 24 d., atvirai perėjęs į „baltųjų“ sukilėlių pusę, grįžo dirbti į Centrinį komitetą ir reikalavo perduoti valdžią Marijanui Langevičiui. Po to Gileris tapo Langevičiaus sekretoriumi.[3]
1863 m. balandžio 12 d., po dvikovos mirus Stefanui Bobrovskiui, Gileris tapo Laikinosios nacionalinės vyriausybės pirmininku (nuo 1863 m. gegužės 10 d. – Nacionalinės vyriausybės pirmininku) ir ėjo šias pareigas iki gegužės 23 d. Tuo metu jis redagavo leidinius „Puslapis“ (lenk. „Strażnica“), „Judėjimas“ (lenk. „Ruch“) ir „Mūšio lauko žinios“ (lenk. „Wiadomości pola bitwy“). Gileris parašė kreipimąsi į Prūsijos ir Lenkijos teritprijos dalies, kurią valdė Austro-Vengrija, piliečius bei davė nurodymus nacionalinės vyriausybės agentams užsienyje. Vėliau išvyko atstovauti vyriausybę į Vieną.[3]
Gavęs anoniminį mirties nuosprendį iš „raudonųjų“ sukilėlių, Gileris pasitraukė iš sukilėlių vyriausybės.
Veikla emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo, Gileris emigravo į Saksoniją – pirmiausia į Drezdeną, paskui – į Leipcigą. 1864 m. Gileris buvo nuteistas už akių ketveriems metams kalėjimo už neteisėtą žurnalo „Tėvynė“ (lenk. „Ojczyzna“) leidybą šiame mieste.[3][4]
Dėl šios priežasties Gileris persikėlė gyventi į Šveicariją, į Bendlikoną (Ciuricho kantonas). Čia jis įkūrė spaustuvę ir joje leido tą patį žurnalą.[4] Gileris suorganizavo draugiją, kad padėtų lenkams, emigravusiems į Šveicariją. Dirbdamas bibliotekininku Rapersvilyje (Sankt Galeno kantonas)[5] , Gileris pasiūlė idėją šiame mieste įkurti Lenkijos nacionalinį muziejų. Šią idėją 1870 m. įgyvendino Vladislavas Plateris. 1867 m. apsigyvenęs Paryžiuje, Gileris išleido spaudinius „Tėvynė“ ir „Paryžiaus kurjeris“ (lenk. Kurier Paryski). Jis suorganizavo draugiją lenkams, emigravusiems ir studijuojantiems užsienyje.[4]
1870 m. Agatonas Gileris persikėlė gyventi į Galiciją. Jis bendradarbiavo su leidiniais „Gazeta Narodowa“ ir literatūriniu judėjimu (lenk. Ruch Literacki). 1877 m. kartu su Adomu Sapega Agatonas Gileris įsipareigojo sudaryti Galicijos nacionalinę vyriausybę, kad padėtų kovoti su Rusijos imperija, padedant Didžiajai Britanijai ir Turkijai.[6]
Tuomet Austrijos-Vengrijos valdžia išvarė Gilerį iš šalies. 1878 m. jis grįžo į Rapersvilį. Dirbdamas Lenkijos nacionaliniame muziejuje Gileris pasiūlė įsteigti Lenkijos valstybės iždą. Jis dalyvavo, formuojant Lenkijos legioną Turkijoje. Jo patarimu, lenkai, gyvenę Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1880 m. įsteigė Lenkijos nacionalinę sąjungą.[4]
Paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1880 m. Gileriui buvo leista sugrįžti į Galiciją. 1884 m. jis galutinai apsigyveno Stanislavove pas seserį Agripiną Kopernickają. Bendradarbiavo su laikraščiu „Kurier Stanisławowski“ ir kitais žurnalais, publikuojamais Lvove, Poznanėje ir JAV.
Agatonas Gileris mirė nuo plaučių uždegimo 1887 m. Stanislavove (dabartiniu metu – Ivano-Frankivskas). Jis buvo palaidotas šio miesto Sapiegų kapinėse. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Ivano-Frankivsko miesto taryba nusprendė sunaikinti kapines. Šis sprendimas buvo įvykdytas, o 1981 m. Lenkijos tautinės sąjungos narių iniciatyva Agatono Gilerio palaikai buvo perlaidoti Povonzkų kapinėse.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jadwiga Miluska. Z Opatówka do dawnego Stanisławowa. [1]
- ↑ Чулков Н. П. Гиллер, Агатон // Русский биографический словарь : в 25 томах. – СПб.—М., 1896–1918.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Florkowska-Frančić H. Emigracyjna działalność Agatona Gillera po powstaniu styczniowym. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich 1985.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Halina Florkowska-Frančić: Giller, Agaton, „Historischen Lexikon der Schweiz”». [2]
- ↑ Apie Agatoną Gilerį [3]
- ↑ Giller Agaton. In: Österreichisches Biographisches Lexikon 1815–1950 (ÖBL). Band 1. Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Wien 1957, S. 440.