1935 m. ūkininkų streikai Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paminklinis akmuo netoli Išlaužo, Purvininkuose (Prienų raj.)[1]

1935 m. ūkininkų streikai – 1935–1937 m. Lietuvoje, daugiausia Užnemunėje,[2] vykę streikai, paskatinti žemų produktų supirkimo kainų ir lėtai atsigaunančios šalies ūkio būklės bei netiesiogiai – autoritarinio režimo nelankstumo. Pagrindiniai ūkininkų bruzdėjimo tikslai buvo ekonominės padėties gerinimas ir rinkimų į Seimą organizavimas.[3]

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Respublikoje didžiausią ekonominį sektorių sudarė žemės ūkis, apie 70–75 % nacionalinio šalies produkto. Augant ekonomikai sparčiai daugėjo maisto perdirbimo įmonių, iš jų ilgainiui susiformavo galingos monopolijos („Pienocentras“, mėsos pramonę kontroliavusi bendrovė „Maistas“, grūdų perdirbimo įmonė „Lietūkis“ ir kitos). Tačiau 1929 m. pasaulį ištikus didžiajai ekonominei krizei jos padarinių banga pasiekė ir Lietuvą. Smuko eksportas, iki tol viršijęs importą, dėl ženkliai vangesnio lietuviškos produkcijos pirkimo 5–10 kartų smuko supirkimo kainos.

Ekonominei situacijai gerėjant eksporto tendencijas dar labiau nusmukdė pašliję santykiai su iki tol buvusia pagrindine prekybine partnere kaimyne Nacių Vokietija po 1934 m. Noimano-Zaso bylos. Nacių Vokietijai įvedus ekonominį embargą eksporto rodikliai krito iki 1923 m. lygio. Sukdamasi iš padėties Vyriausybė įvedė „žąsų mokestį“, įstatymą, kuris įgaliojo visus valstybės tarnautojus, nelygu jų kategorijos, įsigyti po žąsį nuo kiekvienų 50 litų pajamų, įvairiai karpė biudžeto išlaidas. Vis dėlto ekonominė recesija skaudžiai palietė darbininkus ir samdinius, kurių atlygis nuo 1930 m. ėmė mažėti. Galop 1934 m. imta subsidijuoti dalį maisto produktų, dirbtinai pakeliant supirkimo kainas.

Streikų eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stagnuojanti ūkio būklė pažadino socialinius neramumus. Pavienės akcijos kaime prasidėjo jau 1934 m.: ūkininkai atsisakydavo mokėti mokesčius, ignoravo už skolas išparduodamų ūkių varžytines, nebevykdė prievolių taisyti kelius. Kartais tai prasiverždavo ir smurto proveržiu: užpuolami antstoliai ar sumušami policininkai. Prasideda ir pirmieji boikotai: rudenį Kauno apylinkių ūkininkai atsisako pristatyti produkciją į Aukštosios Panemunės pieninę.[4] Vis dėlto Suvalkijos ūkininkų judėjimai gali būti išskirti į 3 streiko etapus, besiskiriančius savo intensyvumu, kovos formomis, organizaciniu pobūdžiu[5].

Pirmasis etapas – 1935 m. rugpjūtis-gruodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1935 m. vasarą streikininkai organizavo pasitarimus Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Alytaus apskrityse, išleisti pirmieji atsišaukimai, juose reikalaujama per pusę sumažinti mokesčius, atidėti skolų mokėjimą 5 m., uždrausti parduoti ūkius iš varžytinių už nesumokėtas skolas bei pakelti grūdų supirkimo kainas. Šių reikalavimų valdžia įvykdyti pajėgi nebuvo ekonomiškai.[reikalingas šaltinis] Nepriklausomai nuo ūkininkų savo atsišaukimą paskelbia ir pogrindinė komunistų partija, kuriuo kviečia į „bendrą kovą prieš fašizmą“.

1935 m. rugpjūčio 20 dieną beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, planuotą iki rugsėjo 20 dienos. Per tą laiką buvo siekiama sustabdyti produktų tiekimą monopolijoms ir supirkimo punktams. Taikus streikų pobūdis tęsėsi neilgai.

Jau rugpjūčio 25 dieną prieniškiai valstiečiai surengė nesankcionuotą mitingą. Jame dalyvavo apie 3 tūkstančius žmonių, kartais teigiama, kad prie jų agitacijos svariai prisidėjo pogrindinė komunistų partija. Po nesėkmingų bandymų mitingą išvaikyti jėga, buvo pažadėta, esą visi ūkininkų reikalavimai būsią patenkinti. Tačiau tą pačią naktį buvo pradėti suiminėti mitingo organizatoriai. Tokie valdžios veiksmai paskatino dar didesnę priešpriešą. Rugpjūčio 26 dieną vėl įvyksta konfrontacija su policija, tačiau šį kartą ūkininkai gražiuoju įtikinami išsiskirstyti. Tvarka atkuriama tik pavakarę, iš Kauno atvykus šimtui raitųjų policininkų.

Toliau susirėmimai vyksta ir kitose Suvalkijos vietovėse. Dėl masto valdžia jau neišgali remtis vien policijos pajėgomis ir prieš riaušininkus pasitelkia pasieniečių būrius ir net šarvuočius. Mūšių metu streikuotojų pusėj žūsta vienas žmogus. Kai kurie streikuotojai griebėsi ekstremizmo: degino vietos administracijos būstines, niokojo maisto perdirbimo punktus, pjaustė telefono stulpus, degino streike nedalyvavusių valstiečių ūkius ir šaudė jų gyvulius.[6]

Žymiausiomis ir kruviniausiomis laikomos riaušės įvyko rugpjūčio 27 dieną Veiveriuose. Įvyko incidentas, kai streikuojantieji bandė iš turgavietės išvyti 20 nestreikuojančių ūkininkų. Į tai reaguodamas Veiverių nuovados viršininkas paskambino Marijampolės apskrities viršininkui prašydamas pastiprinimo. Apie 10 val. jis buvo suteiktas. Tuo metu aikštėje šalia turgaus būriavosi apie pusšimtį vyrų, tarp kurių buvo ir aktyviausi nestreikavusiųjų „baudėjai“. Riaušininkai puolė policininkus su lazdomis, o vienas jaunas vyras peršovė policininkui koją. Į tai atsakydami policininkai taip pat panaudojo šaunamuosius ginklus. Per susirėmimą nukauti riaušininkai Juozas Gustaitis ir Stasys Veiverys, dar penki ūkininkai bei trys policininkai buvo sužeisti. Iš viso skaičiuojama, kad šiuo laikotarpiu žuvo 5 streikininkai.

Po šio incidento streikai ėmė slopti ir ilgainiui įgavo kitokį pobūdį.

Antrasis etapas – 1935 m. gruodis–1936 m. rugpjūtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiame etape pasikeitė kovos pobūdis: nebebuvo masinių mitingų, plačiau nei pirmajame etape paplito teroristiniai veiksmai: telefono ir telegrafo laidų naikinimas, gaisrai, streiko neremiančių asmenų apšaudymai. Judėjimas įgavo konspiratyvumo, slaptumo.

Trečiasis etapas – iki 1937 m. rudens[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. rudenį prasidėjusiam trečiajam ūkininkų bruzdėjimo etapui būdingos silpnos pasipriešinimo apraiškos. Šiuo laikotarpiu tik buvę streikininkai užsiėmė naujo streiko organizavimu. Stengtasi palaikyti ryšius su opozicija, bandyta susivienyti, tačiau nesėkmingai.

Neramumų pabaiga ir pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1938 m. nuteisti 253 neramumuose aktyviausiai dalyvavę asmenys, dar keli šimtai buvo nubausti administracine tvarka. Net 19 kaltinamųjų buvo nuteisti mirties bausme, kita nemaža dalis – kalėti iki gyvos galvos. Vėliau daliai nuteistųjų bausmės vėliau buvo sumažintos, mirties bausmė įvykdyta 4 asmenims – stambiems ūkininkams Petrui Šarkauskui, Broniui Pratasevičiui, Kaziui Narkevičiui ir Alfonsui Petrauskui. Atskirai mirties bausmė įvykdyta kitam organizatoriui Aleksandrui Maurušaičiui.

Dėl neramumų teko atsistatydinti žemės ūkio reikalų ministrui Jonui Pranui Aleksai ir vidaus reikalų ministrui Steponui Rusteikai.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietinėje istoriografijoje streikas neretai vadintas „sukilimu“, pabrėžtas politinis streikų pobūdis. 1968 metais Lietuvos SSR valdžios buvo pastatytas atminimo akmuo sušaudytiems streiko dalyviams. Užrašas skelbė, kad 1936 metais „šioje vietoje palaidoti fašistinio karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudyti Kazys Narkevičius, Alfonsas Petrauskas, Bronius Protasevičius ir Petras Šarkauskas“.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]