Želmeninė žąsis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Anser fabalis
Želmeninė žąsis (Anser fabalis)
Želmeninė žąsis (Anser fabalis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žąsiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Anseriformes)
Šeima: Antiniai
(Wikispecies-logo.svg Anatidae)
Gentis: Žąsys
(Wikispecies-logo.svg Anser)
Rūšis: Želmeninė žąsis
(Wikispecies-logo.svg Anser fabalis)
Binomas
Anser fabalis
Latham, 1787

Želmeninė žąsis (lot. Anser fabalis, angl. Bean Goose, vok. Saatgans) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Želmeninė žąsis yra naminės žąsies dydžio, gana panaši į pilkąją. Skiriasi tamsesne spalva ir kaklu, sparnai atrodo vienodos tamsios spalvos. Patinas ir patelė rudai pilkos spalvos. Galva ir kaklas rusvo atspalvio. Sparnų dengiamosios plunksnos pilkai rudos, nugara ir juosmuo juodai rudi. Plasnojamosios plunksnos juodai rudos. Gerklė šviesi. Pagurklis ir krūtinė balsvai pilki, pilvas ir pauodegys balti. Juodas snapas su skersine oranžine ar geltona juostele. Kojos oranžiškai geltonos. Snapo ir kojų spalva gana įvairi. Rainelė ruda. Jauniklių spalva blankesnė, viršutinių plunksnų pakraščiai rusvi, galva ir kaklas ryškiai rudo atspalvio.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitusi nuo Norvegijos iki Anadyrio baseino. Pietuose arealas siekia Amūro slėnį, šiaurės vakarų Mongoliją, Altajų, Obės vidurupį, Pečioros aukštupį. Taip pat sutinkamos Grenlandijoje, Islandijos, Špicbergeno, Naujosios Žemės salose. Žiemoja Europoje, Pietryčių Azijoje.

Lietuvoje aptinkama per migraciją.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veisimosi periodu apsistoja tundroje, kur gausu vandens telkinių. Žiemoja atvirose vietose: laukuose, pajūrio žemumose, sekliose įlankose. Perskrisdamos ilsisi bei maitinasi arti vandens esančiose ganyklose, drėgnose pievose, želmenų plotuose. Saugiose poilsiavietėse išbūna ilgesnį laiką.

Iš perimviečių į žiemavietes ir atgal skrenda išsirikiavusios taisyklingu trikampiu. Būdingas garsus, pratisas gagenimas. Ypač garsiai gagena prieš nusileisdamos ant vandens ar į želmenų plotus. Lesinėdamos išlieka budrios, keletas iš būrio nuolat budi. Aktyvesnės prietemoje. Iš ežero anksti rytą skrenda į aplinkinius laukus palesti, o vakare vėl grįžta nakvoti ant vandens.

Lizdavietės paprastai būna atviroje tundroje, upių slėniuose, aukštumėlėse virš pelkėtų vietų. Lizdą labai kruopščiai suka abu poros nariai. Dėtyje paprastai būna apie 3–6 kiaušinius, perimus tik patelės. Patinas visą laiką budi šalia ir perspėja apie pavojus. Jaunikliams išsiritus, visa šeima keliauja į drėgnas, vešlia augalija apaugusias žemumas, pievas. Jaunikliai auga gana greitai.

Minta antžeminėmis augalų dalimis, uogomis, žiemkenčių želmenimis. Jaunikliai lesa moliuskus, vėžiagyvius, ikrus.

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.