Žanas Kalvinas

Jonas Kalvinas (lot. Calvinus; angl. Calvin; pranc. Cauvin ; 1509 m. liepos 10 d. – 1564 m. gegužės 27 d.) – įtakingas prancūzų teologas, kalvinizmo pradininkas, vienas iš žymiausių Reformacijos veikėjų.

Gyvenimas

Jonas Kalvinas gimė Nuajone (Noyon, Prancūzija) vyskupo sekretoriaus šeimoje. Netrukus nuo jo gimimo Europoje ėmė plisti protestantiškasis sąjūdis. Tuo metu, kai Martynas Liuteris paskelbė savo „95 tezes“ Kalvinui buvo aštuoneri metai.

Anksti išryškėjus nepaprastiems sūnaus gabumams, tėvas pasirūpino, kad jis gautų gerą išsimokslinimą. Iš pradžių J. Kalvinas buvo rengiamas dvasininko, o vėliau teisininko karjerai. Per dešimt metų J. Kalvinas įgijo tuo metu būtiną humanitarinį, teologinį ir teisinį išsilavinimą. Tam kad galėtų skaityti Bibliją originalo kalba, jis per trumpą laiką išmoko hebrajų ir senovės graikų kalbas. Nuo 1523 m. daugiau kaip dvejus metus Ž. Kalvinas studijavo teisę Sorbonos ir Orleano universitetuose, kur tapo teisės daktaru. Ten jis susipažino su humanistų ratelių veikla.

Buvo vedęs olandę našlę Ideletę, tačiau ji ir jų vaikai dėl įvairių ligų labai anksti mirė. Kalvinas taip pat buvo silpnos sveikatos žmogus: gyvendamas persirgo daugybe ligų, teologą visada kankino migrena. J. Kalvinas nuo vėžio mirė Ženevoje.

Priešmirtiniu jo noru anonimiškai palaidotas miesto kapinėse, be antkapio (tiksli palaidojimo vieta nežinoma iki šiol).

Kalvinizmas

1533 m. J. Kalvinas atsisakė katalikybės ir suorganizavo savo šalininkų protestantiškąją bendruomenę. Kadangi protestantai Prancūzijoje buvo persekiojami, 1534 m. jis pabėgo į Šveicariją ir apsigyveno Bazelyje, o 1536 m. persikėlė į Ženevą, kur buvo nugalėjusi Reformacija. Ten atvykęs daug rašė ir išleido pirmąjį savo žymiausio kūrinio "Krikščioniškosios religijos pagrindai" (lot. Institutio Christianae Religionis) variantą, kurį vėliau vis papildydavo ir patobulindavo (perleistas keturis kartus). Tačiau, susiginčijęs su Berno miesto Reformacijos veikėjais, 1538 m. J. Kalvinas buvo ištremtas iš Ženevos ir tuomet apsigyveno Strasbūre. 1541 m. jis vėl sugrįžo į Ženevą, kurią netrukus pavertė Šveicarijos Reformacijos centru. Čia jis įkūrė protestantų dvasininkų akademiją, kuri rengė reformatų evangeliką, misionierius ir siuntė į visas Europos šalis. Kalvinistų verčiama, Ženevos miesto taryba 1542 m. patvirtino J. Kalvino parengtus „Bažnyčios nuostatus“ (Ordonnances Ecclesiastiques), o tai reiškė tikros teokratinės diktatūros įvedimą mieste. Buvo ne tik reformuotos bažnyčios apeigos, atsisakyta prabangos ir puošnumo, bet ir reglamentuotas miesto piliečių gyvenimas. Jiems buvo draudžiama nešioti spalvingus drabužius, lankyti teatrus, šokius ir kitas pasaulietines pramogas. Juos bausdavo net už garsesnį viešą juoką. Visa miesto valdžia faktiškai atsidūrė J. Kalvino rankose. Jis fanatiškai nepakentė kitokių religinių įsitikinimų žmonių. Jo reikalavimu Ženevos miesto taryba bausdavo mirties bausme ir tremdavo visus kitatikius. Savo žiaurumu J. Kalvinas nenusileido inkvizicijai. Vien 1542 – 1546 metais 58 žmonės buvo nubausti mirties bausme, o 76 – ištremti. Jo įsakymu 1553 m. buvo suimtas ir gyvas sudegintas ispanų mokslininkas „laisvamanis“ M. Servetas.

Kalvino laikais Ženeva tapo vienu iš didžiausių protestantizmo centrų, iš jos reformacijos idėjos plito į kitas šalis. Kalvinas nuolat palaikė ryšius su užsienio reformatoriais (išliko daug gausios jo korespondencijos). Žinoma, kad Kalvinas susirašinėjo ir su Lietuvos reformatoriumi, didiku Radvila Juoduoju.

Kūryba

J. Kalviną stipriai veikė Erazmo Roterdamiečio ir M. Liuterio idėjos. Ir pirmą spausdintą savo darbą – komentarus Senekos traktatui „Apie romumą“ (De clementia) – J. Kalvinas dedikavo humanistų kunigaikščiui Erazmui. Didžiausią įtaką Kalvino filosofijai ir teologijai turėjo Tomas Akvinietis.

Teologas parašė komentarus beveik visoms biblijos dalims, daugybę poleminių veikalų. Reikšmingiausias J. Kalvino veikalas, kuriame išdėstyti protestantizmo pagrindai yra keturių knygų traktatas „Krikščioniškos religijos pagrindai“ (Institutio christianae religionis, 1536 m.). Rengdamas naujus šio traktato leidimus J. Kalvinas jį nuolat taisė. Paskutinė šio veikalo versija buvo išleista 1559 m. Iš kitų J. Kalvino raštų paminėtina knyga „Teisingo tikėjimo apologija“ 1554 m. Kartu su Henriku Bulingeriu sukūrė Consensus Tigurinis - 1549 m. patvirtintą, protestantų susivienijimo, bendro tikėjimo formulę. Šis veikalas sumažino protestantų priešiškumą, tačiau visiškai susivienyta nebuvo.

Šaltiniai

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)
Tomas Dičius "Jonas Kalvinas". Iš https://evangelija.lt, 2017 m.

Vikiteka: Žanas Kalvinas – vaizdinė ir garsinė medžiaga