Žagarės pirmasis piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Žagarės II piliakalnis)
Jump to navigation Jump to search
Žagarės pirmasis piliakalnis
ZvelgaiciuKalnas.jpg
Žvelgaičio kalnas

Žagarės pirmasis piliakalnis
Koordinatės
56°21′24.9″ š. pl. 23°13′50.7″ r. ilg. / 56.356917°š. pl. 23.230750°r. ilg. / 56.356917; 23.230750Koordinatės: 56°21′24.9″ š. pl. 23°13′50.7″ r. ilg. / 56.356917°š. pl. 23.230750°r. ilg. / 56.356917; 23.230750
Savivaldybė Joniškio rajonas
Seniūnija Žagarės seniūnija
Plotas 55x50-68 m
Naudotas XIII a. - XVII a.
Tirtas 1956, 1999 m.
Registro Nr. A595KP / 23857, 2034, 23858 / AR249
2015 m.
Vaizdas, atsiveriantis užlipus laiptais ant piliakalnio

Žagarės piliakalnis su gyvenviete (u.k. 23857), Aukštadvaris, Plikasis Kalnas, Žvelgaičio Kalnas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A595KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR249) – spėjamas piliakalnis Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Žagarės, Žagarės seniūnija. Pasiekiamas Švėtės kairiuoju krantu važiuojant iš Žagarės į Naująją Akmenę, 1,2 km nuo plento posūkio į pietvakarius išvažiavus iš Žagarės, yra kairėje.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis yra Švėtės kairiajame krante esančios ilgos kalvos aukščiausioje dalyje, 700 m į vakarus nuo Žagarės antrojo piliakalnio (Raktuvės kalno). Aikštelė trapecijos formos, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 55 m ilgio, 50 m pločio pietvakarių, 68 m ­ šiaurės rytų krašte. Kraštuose ji apjuosta 1 m aukščio, 10 m pločio pylimu. Šiaurės rytų piliakalnio šlaite, 4 m žemiau pylimo yra 3 m pločio terasa, kiek nuolaidėjanti į išorę. 5 m žemiau terasos, pašlaitėje, iškastas 12 m pločio, 2 m gylio griovys, kurio išorinėje pusėje supiltas 0,4 m aukščio, 3 m pločio pylimas. Griovys pietinėje dalyje Švėtės kranto šlaito nesiekia per 10 m. Panašu, kad šioje vietoje jis suko į pietryčius ir išėjo į toliau nuo piliakalnio papėdės matomą įdubimą, taip suformuodamas tarsi trikampio formos priešpiliuką įvažiavimui į dvarvietę. Šlaitai statūs, 1,5 m pietvakariuose ir ­15 m aukščio šiaurės rytuose. Šiaurės rytuose pylimą apardė į jį įsirėžęs kelias. Aikštelė dirvonuoja, šiaurinis piliakalnio kraštas apaugęs retomis pušimis.

Į šiaurės rytus ir pietvakarius nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. Julius Naudužas (Šiaulių Aušros muziejus)aikštelės šiauriniame kampe ištyrė 50 m² plotą, bet neparašė ataskaitos. Aptikta XVI a.XVIII a. dvaro pastato vieta, sudegusio XIII a. medinio pastato liekanos, XIII­ a. – XVII a. radinių: žalvarinės pasaginės segės, geležiniai kaltelis, ietigalis, sagtis, lygios ir žiestos keramikos, koklių, XVII a. Rygos moneta. [1]

1999 m. Romas Jarockis, (Lietuvos istorijos institutas) aikštelės šiaurės vakarų dalyje ištyrė 3 m² dydžio plotą, rado iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį su žiesta XIII a. ir XVI a. – XVII a. keramika.

Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš 50-120 cm storio tamsios žemės, su išsiskiriančiais dviem horizontais, kurių viršutinis su įvairiais archeologiniais radiniais: koklių fragmentais, žiesta glazūruota ir neglazūruota keramika, stiklo šukėmis, plytų duženomis ir kt., skiriamas dvaro egzistavimo laikotarpiui, bei apatinis horizontas su sudegusio pastato liekanomis ir įvairiais archeologiniais radiniais: žiesta keramika, pasaginėmis segėmis cilindriniais ir gyvuliniais galais, žvangučiais, įmoviniais ietigaliais, degusio molio tinko gabalais ir kt., datuojamas vėlyvuoju geležies amžiumi; kultūrinis sluoksnis apardytas įvairių žemės judinimo darbų metu.

2010 m. piliakalnio 50 m² plotą tyrė Šiaulių Aušros muziejaus archeologas Ernestas Vasiliauskas su studentais, atliekančiais praktiką. Patvirtinta, kad tai piliakalnis, aptikta XIII a. antrosios pusės radinių: penkis arbaletus, ledo pasagėles. Arbaletai - kryžiuočių arba Livonijos ordino palikimas. Ledo pasagėles jie įkaldavo žirgui į kanopas, kad žiemą būtų lengviau keliauti per upes. Tokių ledo pasagėlių labai daug randama Livonijos pilyse. Surasta ir buities fragmentų, tai – peiliukai ir moteriški papuošalai: segės, ornamentuotas kryželis, žvangučiai nuo kaklo vėrinio. Tai – tipiškas XIII a. pabaigos moteriškų papuošalų komplektas. Atidengta metro pločio akmenų eilė bylotų, jog tai – gynybinės vidinės sienos dalis. Kad buvo piliakalnis, yra ir išorinių bruožų: statūs 45 laipsnių šlaitai, gynybiniai grioviai, kurių vienas labai gerai matomas nuo miestelio pusės. Apie piliakalnį liudija ir pylimo likučiai, nors jie netipiški baltiškiems pylimams, yra labai žemi, vos vienas metras. Greičiausiai, pilį statė vokiečiai. Tai patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma: keturkampis, tiksliau, trapecija, su grioviais ir terasomis. Baltai mėgsta ovalo formą, o pylimas - gale, su grioviu. Vokiečių medinės pilys buvo statomos kaip laikini pastatai. Čia taip pat turėjo stovėti medinė pilis. Ordino politika buvo tokia - norint įsisavinti naujas žemes, reikėjo pristatyti pilių. [2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis greičiausiai yra XVI a. – XVIII a. dvarvietė, įrengta XIII a. neįtvirtintos gyvenvietės vietoje. Žagarės (vėliau Senosios Žagarės ar Aukštadvario) dvaras minimas nuo 1495 m., išlikęs detalus jo 1647 m. inventorius.

2010 m. tyrimų metu paneigta, kad ant šio piliakalnio buvo pasistatęs pilį Lietuvos kunigaikštis Žvelgaitis. Žagarė paminėta ne su karyba susijusiuose dokumentuose. 1254 m. Žiemgalos dalybos dokumente, Žiemgala dalijama į tris lygias dalis. Viena atitenka ordinui, antra - Rygos arkivyskupui ir Rygos kapitulai. Žagarė atitenka Rygos arkivyskupui kartu su Sirene. 1271 m. rugpjūčio 27 d. sutartyje tarp Ordino magistro Valterio iš Nordekos ir Rygos arkivyskupo rašoma: jei Ordinas pastatys pilį Žagarėje arba Sirenėj, jam atiteks ta žemė. Tikriausiai pilis ir buvo pastatyta Žagarėje, tai bylotų radiniai, rasti piliakalnyje. Galima spėti, kad pilis buvo naudota ir antrąjį kartą užkariaujant Žiemgalą 1272 m. Ir ji galėjo egzistuoti iki didžiojo žiemgalių sukilimo 1279 m. 1426 m. vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui. Tik XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje siena „pastumta“ į Šiaurę. [3]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Papilės piliakalnis 37 km Blank-50px.png
Gyvolių piliakalnis 40 km
Lokavos piliakalnis 13 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Žagarės piliakalnis 0,7 km
Rekčių piliakalnis 38 km
Romučių piliakalnis 41 km
Luponių piliakalnis 36 km
Jurgaičių piliakalnis 38 km
Kalnelio piliakalnis 24 km
Peleniškių piliakalnis 48 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 186-­187 (Nr. 843)
  2. Svajūnas Sabaliauskas. Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos paslaptis. Šiauliai plius, 2010 m. liepos 29 d.
  3. Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos paslaptis

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 18.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.114
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V., 1993, p.58
  • Jarockis R. Šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių ir jų papėdžių gyvenviečių žvalgomieji tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998. p. 66–67.
  • Jarockis R. Žagarės Žvelgaičio piliakalnio ir Kairelių senovės gyvenvietės žvalgymas 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 95–96.
  • Kulikauskas P. Badania archeologiczne na Litwie w latach 1955–1961 // Acta Baltico–Slavica. Białystok, 1965. T. II, p. 237.
  • Naudužas J. Žvelgaičio kalnas // Komunizmo aušra, Žagarė, 1959 m. gruodžio 10 d. Nr. 97(883), p. 3–4.
  • Ozols J. Die vor - und frühgeschichtlichen Burgen Semgalens. Bonn, 1971. p. 24-26 (Nr. 14)
  • Stepiņš P. Lietuvos Žiemgalos piliakalniai // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003. T. 24, p. 230–234.
  • Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. Vilnius, 1967. p. 56–57.

Šliavas J. Kai kurie Joniškio rajono archeologiniai paminklai // Kraštotyra. Vilnius, 1969. p. 92.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]