Peleniškių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Peleniškių piliakalnis
Kalnuociu piliakalnio valstybes paminklo zenklas.jpg
Kalnuočių piliakalnio valstybės paminklo ženklas

Peleniškių piliakalnis
Koordinatės
56°09′02.6″ š. pl. 23°51′23.9″ r. ilg. / 56.150722°š. pl. 23.856639°r. ilg. / 56.150722; 23.856639Koordinatės: 56°09′02.6″ š. pl. 23°51′23.9″ r. ilg. / 56.150722°š. pl. 23.856639°r. ilg. / 56.150722; 23.856639
Savivaldybė Pakruojo rajonas
Seniūnija Pašvitinio seniūnija
Aukštis 8 m
Plotas 50x25 m
Naudotas I tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas 1968
Registro Nr. A610KP / 23861, 23862, 5392 / AR706

Peleniškių piliakalnis su gyvenviete, Kalnuočių piliakalnis (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A610KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR706) – piliakalnis Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, prie Peleniškių ir Kalnuočių kaimų, Pašvitinio seniūnija. Pasiekiamas keliu LinkuvaPašvitinys Peleniškiuose pasukus į kairę pietų kryptimi ir pavažiavus 330 m pro buvusias dirbtuves – yra priekyje, kiek dešiniau.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje netoli Šiurpės dešiniojo kranto. Iš pietų jį juosia pelkėtas Šiurpės slėnis, iš vakarų - pelkė, iš kitų pusių - žemi laukai. Šlaitai statūs, apie 8 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50x25 m dydžio, 2 m žemesne vakarine dalimi, su 1 m aukščio pylimais galuose: pietuose – 9 m, šiaurėje – 18 m pločio. Geriau išlikęs pietinis pylimas. Jis apie 10 m ilgio ir 1 m aukščio nuo aikštelės, šiaurinis jau beveik visai išskleistas. Šiaurinėje piliakalnio papėdėje iškastas 10 m pločio, 3 m gylio griovys, atkertantis žemesnį trikampį kalvos smaigalį.

Piliakalnis apardytas 1910 m. jame pradėjus laidoti mirusiuosius. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę praretintais lapuočiais ir pušimis.

Ppietinėje, pietvakarinėje ir rytinėje pašlaitėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos. [1]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Juozas Šliavas ir Žeimelio vidurinės mokyklos moksleiviai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. - XIII a.

Kalnuočių piliakalnis iš rytų pusės


Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Žagarės piliakalnis 48 km
Kalnelio piliakalnis 20 km
Žeimelio piliakalnis 16 km Blank-50px.png
Papilės piliakalnis 65 km
Rekčių piliakalnis 62 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Ąžuolpamūšės piliakalnis 38 km
Velžių piliakalnis 42 km
Ramulėnų piliakalnis 36 km
Pakalniškių piliakalnis (Radviliškis) 40 km
Raginėnų piliakalnis 38 km
Tričių piliakalnis 11 km
Šimonių piliakalnis 30 km
Kiūčių piliakalnis 47 km

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 132-133 (Nr. 566)
  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 66.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.151.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC archyvas. F.1. Ap.1. B.73. P.278-287.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899. c. 60.
  • Juozas Šliavas. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. V., 1967. P.57-58.
  • J. Šliavas. Perkūno kerštas. Pelaniškių kaimo legenda // Auksinė varpa (Pakruojis). 1968, balandžio 4 d.
  • J. Šliavas. Pašvitinio-Linkuvos apylinkių archeologiniai paminklai // Kraštotyra. V., 1970. P.119-120;

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]