Šventaragis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Šventaragis – lietuvių mitologinis kunigaikštis, Utenio sūnus, po mirties sudegintas Neries ir Vilnelės santakoje (Šventaragio slėnyje). Drauge su kunigakščiu sudegintas jo sakalas, žirgas, vergas ir kurtas. Šventaragis laikomas papročio, šioje vietoje deginti Didžiųjų Kunigaikščių (Kunigų) palaikus, pradininku.[1]. Minimas Lietuvos metraščiuose, M. Strijkovskio kronikoje.

Šventaragio legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metraščiuose rašoma, kad kunigaikštis Šventaragis buvo ne tik mitikoje, bet ir istorinė asmenybė. Tačiau nepasireiškė įprasta kunigaikščių istoriškumo prasme – su juo istorija siejama tik dėl to, jog jis buvo sudegintas vėliau jo vardu pavadintame slėnyje.

Šventaragio žodžio reikšmė metraščiuose perteikiama įvairiai – kaip šventakalnio, sudeginimo vieta. Mistikos kontekste žodžio Šventaragis šaknis ”rag” aiškinama kaip iškili vieta, iškyšulys, į vandenį įsirėžusi kranto dalis.

Šventaragio legenda pasakoja apie tai, kaip didysis kunigaikštis Šventaragis pasirinko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir paprašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Ir įsakė savo sūnui, kad po mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten. Iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs. Davęs paliepimą savo sūnui Skirmantui, didysis kunigaikštis mirė.

Po tėvo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Žemaičių bei Rusų Kunigaikštystę liko valdyti didysis kunigaikštis Skirmantas. Ir pagal savo tėvo įsakymą Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten sudegino savo tėvo kūną, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą.

Nuo to laiko toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu pagal didžiojo kunigaikščio vardą.

Legendos reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventaragio vardu pažymėta degintinio laidojimo reforma siekė įvesti Lietuvoje vieningą kultą – sugrįžti į baltiškąjį arealą. Reforma prasidėjo V-VI a., kai Rytų Lietuvoje vyravusius griautinius palaidojimus keitė degintiniai. Šis naujas laidojimo būdas greitai apėmė ir visas Pietryčiu Lietuvos įtakos zonas – iki pat žemaičių ir kuršių, kuriuos mirusiųjų deginimo banga pasiekė X a. Pakitusio papročio slinkimą į vakarus lėmė Šventaragio palaidojimas ir jo paliepimas mirusius didžiūnus laidoti deginant būtent Šventaragio slėnyje. Pagal šią analogiją aukštuomenė bei su ja artimai susijęs ar tapatus karių luomas taip pat galėjo pradėti degintinio laidojimo tradiciją.

Šventaragio mitikos kontekste pirmą sykį paminimi žyniai ir burtininkai. Po Šventaragio Lietuvos kunigaikščiai nebeužsiima religiniais steiginiais, jų dėmesys koncentruojasi į karo žygius, politiką, kol, pasikeitus situacijai, jiems vėl tenka mąstyti apie naują religiją, šįsyk – apie krikščionybę.

„Lietuvos krikštas“

Šventaragio religinės reformos būdas iš esmės yra politinis. Ši reforma pirmiausia buvo adresuota tuometinei aukštuomenei, kariams ir valdovams. Tačiau tai nereiškia, kad jam nerūpėjo kiti visuomenės sluoksniai. Nerasdamas būdų paveikti liaudį tiesiogiai, Šventaragis pasistengė, kad šią reformą pirmiausia priimtų valdantieji. Sprendimas buvo sėkmingas – religijos sprendimu užsiėmė pakankamai stiprus pasaulietinės valdžios institutas. Deginimo paprotys apėmė visus luomus – valdančiųjų sluoksnių priimtą religiją priėmė ir pavaldiniai.

Su mirusiųjų deginimo papročio įvedimu V–VI a., sietinas ir vienalaikis kalbinis procesas. Filologų teigimu, lietuvių kalba susiformavo būtent tuo laikmečiu. Galimas daiktas, kad reformos metu bendrinė kalba atsirado kaip misijinės veiklos, aiškinimų ir skelbimų priemonė.

Nors lietuviai buvo pagonys, bet visuomet įsivaizdavo ir tikėjo vieną Dievą, kad būsianti paskutiniojo teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą, ir vieną dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Šventaragio laidotuvės tampa atskaitos tašku, nuo kurio prasideda nauja lietuvių tikėjimo epocha. Mirusiųjų deginimas buvo vienintele laidojimo forma iki Lietuvos krikšto – XIV a.

Šventaragis tapo svarbiausia grandimi, mitologizuotą Lietuvos istoriją jungiančia su jau atitrūkusia priešistore. Jis įkūrė religinę tradiciją, pagrindė religinio centro idėją ir tapo tam tikru istoriniu-kultūriniu lūžio tašku, skiriančiu dvi ištisas epochas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šventragis. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 296 p.
  • „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.