Škotijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Britanija-orn.png
Jungtinės Karalystės istorija
Anglijos | Velso | Škotijos
Britanijos priešistorė
Senovės Britanija:
Romėnų Britanija Kaledonija
Anglosaksai Britai Piktai
Veseksas Gvineda Alpinai
Normanai Dunkeldai
Plantegenetai
Lankasteriai
Jorkai
Velso kunigaikštystė Briusai
Anglijos karalystė (Tiudorai) Stiuartai
Didžiosios Britanijos Karalystė (Hanoveriai)
Didžioji Britanija ir Airija
Jungtinė Karalystė (Vindzorai)
Susijusių šalių istorijos:
Meno salų, Normandų salų
Stirlingo pilis šimtmečiais stovėjo ant vulkaninės uolos gindama žemiausią Forto upės brastą. Ši tvirtovė patyrė daug apgulčių.

Škotijos istorija prasidėjo prieš 14 tūkst. metų, kai žmonės pradėjo apgyvendinti dabartinę Škotiją po paskutinio ledynmečio. Iš akmens, bronzos ir geležies amžių išliko daug radinių, bet mažai rašytinių šaltinių.

Rašytinė Škotijos istorija prasidėjo Romos imperijai įsiveržus į Britaniją ir užėmus Velsą, Angliją, Škotijos žemumas, kuriuos ji valdė kaip Britanijos provinciją. Šiaurėje buvo romėnų nevaldoma teritorija - Kaledonija, kurioje gyveno piktai. Žvelgiant iš klasikinės istorijos pusės, Škotija buvo periferinė šalis, lėtai perimanti iš Viduržemio jūros regiono besiskverbiančią civilizaciją, bet daugėjant žinių apie praeitį, paaiškėjo, kad kai kurie pasiekimai buvo ankstesni ir pažangesni nei anksčiau manyta, o jūros keliai buvo svarbūs Škotijos istorijai.

Dėl Škotijos geografinės padėties ir jūros kelių, šalis turėjo stiprius ryšius su pietuose ir rytuose su Baltijos jūros šalimis, o per Airiją su Prancūzija ir likusia žemynine Europa. Po Sąjungos akto 1707 m., kuris sujungė Angliją ir Škotiją į Jungtinę Karalystę, ir Škotijos švietimo bei Pramonės revoliucijos, Škotija tapo viena iš svarbiausių šalių Europos ekonomikoje ir intelektualiniame gyvenime. Šalies pramonė ypač nusmuko po Antrojo Pasaulinio karo, bet pastaraisiais dešimtmečiais Škotija patyrė kultūrinį ir ekonominį renesansą, atsigavus finansų sektoriui bei išgaunant Šiaurės jūros naftą ir dujas.

Priešistoriniai žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės gyveno Škotijoje bent 8500 metų prieš atsirandant užrašams apie ją. Tarpledynmečiu (130 000 – 70 000 m. pr. m. e.) Europos klimatas buvo šiltesnis nei dabar ir žmonės galėjo atvykti, bet nėra išlikę archeologinių radinių. Po to ledynai perėjo per beveik visą Britaniją ir tik jiems atsitraukus Škotija tapo gyvenama apie 9600 m. pr. m. e.

Mezolito medžiotojai - gėrybių rinkėjai buvo pirmieji žmonės ir jų stovykla prie Bigaro datuojama 8500 m. pr. m. e. Daugybė kitų radimviečių rodo, kad tai buvo judrūs, valtis naudojantys žmonės, kurie darė įnagius iš kaulo, akmens, elnio ragų.

Romėnų invazija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieninteliai išlikę užrašai apie Škotiją prieš atvykstant romėnams yra graiko Pitėjo iš Mesalijos, kai jis apiplaukė Britų salas (jo vadintas Pretaniké) 325 m. pr. m. e., bet šie jo užrašai datuojami žymiai vėlesniam laikotarpiui.

Romėnai įsiveržė į Britaniją 43 m. Po pergalių pietuose Gnėjus Julijus Agrikola įsiveržė į Škotiją 79 m. Romėnai susidūrė su stipriu kaledonų pasipriešinimu. 82 ar 83 m. Agrikola pasiuntė galerų laivyną palei Škotijos krantus iki Orklio salų. 84 m. jis nugalėjo kaledonus Graupijaus kalno mūšyje dėl pranašesnės taktikos ir geriau paruoštų kareivių.

Šių įvykių vienintelis šaltinis yra Agrikolos žentas Tacitas. Archeologiniai radiniai teigia, kad romėnai užėmė pietų Škotiją prieš atvykstant Agrikolai. Kokia bebūtų data kitus 300 metų romėnai valdė pietinę Škotijos dalį.

Nors romėnai neužėmė Kaledonijos, jie bandė kontroliuoti padėtį kariniais postais ir nutiesė kelis kelius. Bet jie buvo priversti ar savo noru atsitraukė, nes teritorijos duodamos pajamos nepadengė karinių išlaidų.

Britų Šventasis Ninijas įkūrė pirmąją krikščionišką misiją Škotijoje. Iš savo bazės Candida Casa jis skleidė krikščionybę į rytų ir pietų Škotiją bei šiaurinę Angliją. Tačiau pagal Švento Patriko ir Švento Kolumbos raštus piktai atsižadėjo krikščionybės tarp 432 m., kai mirė Ninijas, ir 563 m., kai atvyko Šventasis Kolumba. Priežastis nežinoma. Gėlai sugrąžino krikščionybę į piktų Škotiją ir išstūmė keltiškus dievus.

Albos karalystės iškilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

MacAlpino maišto mitas teigia, kad Alba atsirado, kai gėlas Cináed mac Ailpín užkariavo piktus. Tačiau Alba yra Konstantino II kūrinys. Cináedo sūnus Konstantinas turėjo Series Longoir užrašus, rodančius jo teisę į suvienytos Piktijos sostą. Gėlų pergalė prieš piktus ir Piktijos virtimas Alba įvyko per pusę šimtmečio, kai valdė Konstantinas II. Kaip ir kodėl taip atsitiko neaišku.

Iš pradžių naujoji karalystė valdė Škotijos šiaurę iki Forto ir Klaido upių, o pietvakariuose buvo Statklaido britai. Pietryčiuose nuo 638 m. valdė anglosaksų karalystė Bernicija, o vėliau Nortumbrija. Dėl šios Škotijos dalies buvo varžomasi nuo Konstantino II laikų iki 1018 m., kai Malkolmas II nustūmė pietryčių sieną iki Tvydo upės, kuri išliko Škotijos siena iki šių dienų.

Po Škotijos karaliaus Aleksandro III mirties 1286 m. eilė sosto įpėdinių mirčių sukėlė šalyje suirutę. Jo anūkė, Margaret "Norvegijos mergelė", ketverių metų tapo įpėdine.

Anglijos karalius Edvardas I, Margaret dėdė, pasiūlė, kad jo sūnus (irgi vaikas) ir ji turi susituokti, kad būtų stabilizuotas Škotijos sostas. 1290 m. Margaret globėjai su tuo sutiko, bet ji pati mirė Orklio saloje kelionėje iš Norvegijos į Škotiją prieš įvykstant karūnacijai ir vedyboms.

Nepriklausomybės karai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

William Wallace statula Aberdyne

Jonas Baliolas su stipriausiomis pretenzijomis į sostą 1292 m. lapkričio 30 d. tapo Škotijos karaliumi. Robertas Briusas iš Anandeilo, antrasis kandidatas, su tuo nenoriai susitaikė (jo anūkas ir bendrapavardis tapo Škotijos karaliumi Robertu I).

Kitus kelerius metus Edvardas I pasinaudodamas nuolaidomis, gautomis per kovą dėl Škotijos sosto, sistemingai bandė nuversti karalių Joną ir užimti Škotiją. 1295 m. Jonas, skatinant svarbiausiems patarėjams, sudarė sąjungą su Prancūzija. Tai Senosios Sąjungos pradžia.

1296 m. Edvardas I įsiveržė į Škotiją ir nuvertė Joną. po to William Wallace ir Andrew de Moray vadovavo sukilimui prieš okupaciją. Jiems abiem vadovaujant anglų armija buvo sumušta Stiringo tilto mūšyje. Trumpai Wallace valdė Škotiją Jono vardu kaip Karalystės globėjas.

Edvardas I asmeniškai atvyko į šiaurę ir nugalėjo Wallace Falkirko mūšyje 1298 m. Wallace pabėgo, bet atsistatydino iš pareigų. Jonas Komynas ir Robertas Briusas buvo paskirti į jo vietą. 1305 m. Wallace pakliuvo į anglų rankas ir jie jį nužudė už išdavystę, nors jis nebuvo Anglijos pavaldinys.

1306 m. vasario 10 d. Robertas Briusas dalyvavo nužudant Joną Komyną Greyfriars Kirke. Po to Briusas kitais metais kovo 25 d. buvo karūnuotas. Bet Edvardas užėmė Škotiją, nugalėjęs mažą Briuso armiją Metveno mūšyje. Nepaisant to, kad popiežius Klemensas V ekskomunikavo Briusą ir jo šalininkus, parama jam palaipsniui didėjo ir 1314 m. su tokių kilmingųjų kaip Džeimsas Douglasas ir Morėjaus grafas parama jis atgavo visą Škotiją, išskyrus Botvelo ir Stirlingo pilis. Edvardas I mirė 1307 m. Jo sūnus Edvardas II išvyko su armiją į šiaurę nutraukti Stirlingo pilies apgulties. Robertas Briusas tą armiją nugalėjo Banokburno mūšyje 1314 m. ir išsaugojo Škotijos nepriklausomybę. 1320 m. Škotijos kilmingųjų protestas popiežiui įtikino Joną XXII atšaukti ekskomunikaciją ir panaikinti visus aktus, kuriais Škotijos karaliai pripažino Anglijos viršenybę.

1326 m. pirmąkart susirinko visas Škotijos parlamentas. Parlamentas atsirado iš kilmingųjų ir kunigų tarybos, colloquium, sukurtos apie 1235 m., bet tik 1326 m. jame atsirado žemesnių sluoksnių atstovai.

1328 m. Edvardas III pripažino Škotijos nepriklausomybę. Tačiau 1329 m., praėjus ketveriems metams po Roberto Briuso mirties, anglai vėl įsiveržė į Škotiją, kad pasodintų "teisėtą įpėdinį", Edvardą Baliolą, Jono Baliolo sūnų, į sostą. Stipriai pasipriešinus Endriu Murėjaus vadovaujamiems škotams, planai žlugo. Edvardas III prarado susidomėjimą savo globotiniu prasidėjus Šimtamečiui karui su Prancūzija. 1341 m. Dovydas II, Roberto sūnus ir įpėdinis, grįžo iš tremties Prancūzijoje. Baliolas atsisakė pretenzijų į sostą 1356 m. ir pasitraukęs į Jorkširą ten mirė 1364 m.

Vėlesni viduramžių įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Dovydo mirties Robertas II, pirmasis iš Stiuartų karalių, įžengė į sostą 1371 m., o 1390 m. jo ligotas sūnus Jonas, pasivadinęs Robertu III, tapo karaliumi. Jam valdant (13901406 m.) didžiulę politinę įtaką turėjo jo brolis, irgi Robertas, Albanio kunigaikštis. 1396 m. įvyko paskutinis teismas per dvikovą karaliaus akivaizdoje Perte.

Bet problemos su Anglija tęsėsi. Po įtartinos vyriausio sūnaus Rotesėjaus kunigaikščio Dovydo mirties 1402 m. (tikriausiai Albanio kunigaikščio įsakymu), Robertas, sunerimęs dėl jaunesnio sūnaus Jokūbo saugumo, išsiuntė jį į Prancūziją 1406 m. Tačiau anglai jį pagavo kelionėje ir 18 metų laikė nelaisvėje reikalaudami išpirkos. Todėl šalį valdė regentai: iš pradžių Albanio kunigaikštis, vėliau jo sūnus, kuriam valdant Škotijoje įsivyravo suirutė. Kai buvo sumokėta išpirka 1424 m. Jokūbas grįžo su angle žmona į Škotiją. Jis nusprendė atstatyti teisinę sistemą ir susidoroti su priešais. Greitai su armijos parama jis reformavo parlamentą ir teisnus, žudydamas visus, kas kėlė grėsmę jo autoritetui, įskaitant pusbrolį Albanį. Dėl to Škotijos vyriausybė turėjo žymiai didesnę galia nei bet kada anksčiau, bet karalius Jokūbas tapo labai nepopuliarus ir buvo nužudytas 1437 m. Jo sūnus Jokūbas II (valdė 1437–1460 m.) tęsė tėvo politiką ir silpnino kilmingas šeimas, ypač Douglas, kuri iškilo valdant Briusui.

Škotija padarė didelę pažangą švietime XV a. įkūrus Šv. Andriaus universitetą 1413 m., Glazgo universitetą 1450 m., o Aberdyno - 1495 m. bei patvirtinus Švietimo aktą 1496 m.

1468 m. Škotija iš Danijos gavo Orklio ir Šetlando salas kaip kraitį, kai Jokūbas III vedė Margaretą Danę.

Mirus Jokūbui III 1488 m. per ar po Sauchieburno mūšio, jo įpėdinis Jokūbas IV užvaldė pirmąkart vakarines salas, nutraukdamas Salų lordo nepriklausomybę. 1503 m. jis vedė Henriko VII dukrą Margaret Tiudor. Jo valdymas laikomas kultūriniu klestėjimu ir tuo metu Renesansas atėjo į Škotiją. Jokūbas IV buvo paskutinis Škotijos karalius, kalbėjęs gėlų kalba, nors manoma, kad jo sūnus irgi ją mokėjęs.

Reformacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. Škotijoje įvyko protestantiška reformacija. Amžiaus pradžioje Škotijoje didelę įtaką darė Jono Kalvino ir Martyno Liuterio mokymai. Protestantų pamokslininkų žudymas (tarp jų garsiausi buvo Liuterio šalininko Patricko Hamiltono 1528 egzekucija ir kalvinisto George Wishart 1546 m.) nesutrukdė šių idėjų plitimui.

Reformacija įvyko po trumpo pilietinio karo 15591560 m., o Anglijos įsikišimas protestantų pusėje buvo lemiamas. Parlamentas patvirtino naują tikėjimą, kai Marija, Škotų karalienė, dar buvo Prancūzijoje. Įtakingiausia figūra buvo John Knox, Kalvino ir George Wishart mokinys. Romos katalikybė nebuvo visiškai sunaikinta ir išliko stipri kalnuose.

Reformacijai iškilo grėsmė valdant Marijai, kuri išliko katalike, bet tolerantiška protestantams. Po jos nuvertimo 1567 m. jos sūnus Jokūbas VI buvo išaugintas kaip protestantas. 1603 m. mirus bevaikei Elžbietai I, Anglijos sostas atiteko Jokūbui, kuris valdė Angliją kaip Jokūbas I, suvienijęs personaline unija Angliją ir Škotiją. Iš pradžių tai buvo vienintelė jungtis tarp abiejų šalių, bet 1707 m. buvo sudaryta abiejų šalių sąjunga, pavadinta Didžiąja Britanija.

Trijų karalysčių karai ir Puritonų respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oliveris Kromvelis trumpai prijungė Škotiją prie Puritonų respublikos.

Vyskupų karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Anglija ir Škotija atmetė popiežiaus autoritetą, reformacija abejose šalyse skyrėsi. Anglijoje išliko daugelis katalikų praktikos, įskaitant formalią liturgiją, o Škotijoje paplito nesuvaržytas Kalvinizmas. Nors Jokūbas bandė įvesti Škotijoje anglikonizmą iš Anglijos, jam nepavyko. Jo sūnus Karolis I tęsė tėvo darbus ir į Škotų bažnyčią įvedė aglų stiliaus maldaknygę 1637 m. Tai sukėlė pyktį ir maištus. Įvairių škotų sektų atstovai pasirašė Nacionalinį paktą 1638 m., kuris prieštaravo karaliaus naujovėms. Tų metų lapkritį Visuotinio susirinkimo Glazge metu škotų vyskupai buvo formaliai išmesti iš Bažnyčios, kuri buvo sudaryta presbiterijojų pagrindu. Karolis surinko armija, bet kadangi nė viena pusė nenorėjo atviro karo, Bervike buvo laikinai susitarta. Problema liko neišspręsta iki 1640 m., kai atsinaujinus nesantaikai Karolio pajėgos buvo sumuštos Niuburne, į vakarus nuo Niukaslio. Per šiuos "Vyskupų karus" Karolis bandė suburti airių katalikų armiją, bet kilus pasipiktinimui Anglijoje ir Škotijoje, planų atsisakė. Nepasitenkinimas šiuo sumanymu Airijoje sukėlė maištą ir Karolis turėjo kreiptis į Parlamentą, kad gautų pinigų. Parlamento reikalavimai reformuoti Angliją sukėlė Anglijos pilietinį karą. Pilietinių karų, vykusių XVII a. Britų salose, virtinė vadinama Trijų karalysčių karais. Tuo metu kovenanteriai (paktininkai), valdę Škotiją, surinko armiją ir bandė primesti savo pažiūras episkolopatams (anglikonams) ir Romos katalikams šiaurėje.

Pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus pilietiniam karui Anglijos parlamentas kreipėsi pagalbos į kovenanterius. Šie sutiko padėti, pažadėjus Škotijos Bažnyčiai nuolaidų ir tolimesnes reformas Anglijoje. Škotai labai prisidėjo nugalint Karolį I, ypač Marstono pelkės mūšyje. Leveno erlo armija kurį laiką buvo užėmusi Šiaurės Angliją.

Bet ne visi škotai pritarė kovai su karaliumi. 1645 m. Džeimsas Grahamas bandė sukurstyti kalniečius kautis už karalių. Nedaug škotų atsiliepė, bet su 1000 airių, atsiųstų Alasdair MacColla, kalniečių ir saliečių kariai kovėsi neįtikėtinai sėkmingai. Škotijos pilietinis karas prasidėjo 1644 m. rugsėjį Grahamui laimėjus Tipermuiro mūšį. Po keleto pergalių prieš blogai paruoštus kovenanterių karius, Škotijos žemumos atsidūrė jo rankose. Tačiau tuo metu sumažėjo Grahamo armija, nes airiai ir kalniečiai nusprendė kautis su Campbells klanu šiaurėje. Jo likusios pajėgos buvo nugalėtos Filifo mūšyje. Pabėgęs į šiaurę Grahamas bandė surinkti naujus karius, bet jis paleido armiją, kai Karolis Niukasle pasidavė škotams 1646 m. liepą ir pilietinis karas baigėsi.

Per kelerius metus Karolis I, laikomas Karisbruko pilyje, susitarė su nuosaikiais škotų presbiterijonais. Šitam slaptame susitarime už karinę pagalbą karalius pažadėjo trejų metų bandomam laikotarpiui Anglijoje įvesti presbiterijonų religiją. Hamiltono kunigaikštis vadovavo invazijai į Angliją, kad išlaisvintų karalių, bet jį nugalėjo Oliveris Kromvelis 1648 m. rugpjūtį Prestono mūšyje.

Kromvelio okupacija ir Restauracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

"Kromvelis Dunbare", Andrew Carrick Gow. Dunbaro mūšis buvo triuškinantis pralaimėjimas škotų kovenanteriams.

Kovenanterių vyriausybė supyko, kai 1649 m. Karoliui I buvo įvykdyta mirties bausmė, nepaisant jų nepritarimo. Tuo pat metu jo sūnus Edinburge buvo paskelbtas karaliumi Karoliu II. Kromvelis įsiveržė į Škotiją ir nugalėjo škotus Dunbaro ir Vorčesterio mūšiuose. Tarpuvaldžio metu anglų pajėgos, vadovaujant George Monck, kontroliavo Škotiją, o šalis tapo Puritonų respublikos dalimi.

16521660 m. anglai valdė Škotiją, bet ši turėjo tokias pat prekybos teises. Atėjus į valdžią Karoliui II, Škotija atgavo nepriklausomybę. Škotija atkūrė parlamentą, bet Anglijos Laivybos aktas neleido jai prekiauti su augančiomis anglų kolonijomis. Atkūrus sieną, atsirado muitai, kurie, nors apsaugojo Škotiją nuo pigių anglų audinių, neleido Anglijoje prekiauti škotų galvijais ir linais.

Po restauracijos Škotijos reikalais rūpinosi kilmingieji, iš kurių svarbiausias buvo John Maitland, Lauderdeilo kunigaikštis. Valdymo pradžioje Škotijoje vėl mėginta įvesti anglikonizmą, kuris susidūrė su stipriu pasipriešinimu pietvakarių Škotijoje, kur buvo ypač stiprūs presbiterijonai. Apleidę oficialias bažnyčias sektantai rinkdavosi laukuose. Bandymai užgniaužti sektą sukėlė maištą, kurį Monmauto kunigaikštis, karaliaus neteisėtas sūnus, nugalėjo Botvelo tilto mūšyje 1679 m. Po to presbiterijonai dar labiau buvo persekiojami, kol karaliumi tapo Jokūbas VII (Anglijoje vadintas Jokūbu II).

Karaliaus Jokūbo VII nuvertimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaus bandymai įvesti religinę toleranciją katalikams supykdė protestantus pavaldinius. Nei tai, nei jo pastangos siekti absoliutizmo, nesukėlė maišto, nes buvo manoma, kad sostą paveldės Marija, Viljamo Oraniečio žmona. Bet gimus sūnui viskas pasikeitė. Pakvietus septyniems anglams, Viljamas atvyko su 40 tūkst. karių ir Jokūbas pabėgo. Nors tai Anglijos įvykis, vadinamoji "Garbingoji revoliucija" turėjo didelę įtaką Škotijos istorijai. Viljamas sutiko su karaliaus galių apribojimu ir pasirašė Teisių bilį, o Škotijoj buvo sukurtas panašus dokumentas, pavadintas Teisių Tvirtinimu, labai svarbus teisės istorijai.

Daugelis svarbių škotų parėmė naująjį karalių, bet kalniečiai linko į Jokūbo VII pusę. Šis judėjimas, vadinamas jakobitizmu, sukėlė kelis maištus. Pirmame sukilime Jono Grahamo pajėgos nugalėjo karalių Kilikrankio mūšyje 1689 m., bet Grahamas žuvo mūšyje, o jo armija buvo nugalėta Dunkeldo mūšyje. Kai Viljamas nugalėjo Jokūbą Augrimo mūšyje Airijoje 1691 m., karas baigėsi jo pergale.

XVII a. pabaiga buvo ekonomiškai sunki Škotijai. Septyneri blogi metai sukėlė badą ir didelę emigraciją. Anglų protekcionizmas neleido prekiauti su jų kolonijomis, o Anglijos užsienio politika vis trukdydavo prekybai su Prancūzija. Daug škotų emigravo į Ulsterį. 1695 m. Škotijos parlamentas ėmėsi priemonių pagerinti ekonominę situaciją ir įkūrė Škotijos banką. Škotų kompanija per viešas įplaukas rinko kapitalą prekybai su Afrika ir Vest Indija.

Škotijos užjūrio kolonijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norėdama plėstis Škotija įkūrė kolonijas Naujojoje Škotijoje ir Suartaune (dabar Pietų Karolina). Škotai taip pat vyko į anglų gyvenvietę Naujajį Džersį. Škotų grupė įsivėlė į Darieno schemą, planą įkurti koloniją Panamos sąsmaukoje, kad būtų galima prekiauti su Tolimaisiais Rytais, kuri buvo Panamos kanalo plano pirmtakė. Škotai greitai gavo pinigų Londone, bet vyriausybė jų neparėmė: tuo metu kariaudama su Prancūzija 16891697 m., Anglija nenorėjo įžeisti Ispanijos, kuri laikė Panamą jos Naujosios Grenados dalimi. Pasitraukus anglams škotai Edinburge per kelias savaites surinko 400 000 svarų, o jų mažas 3000 vyrų laivynas pasiekė Panamą 1698 m. Ekspedicija buvo katastrofa dėl blogo aprūpinimo, lietaus, ispanų atakų iš Kartagenos ir Vest Indijos anglų atsisakymo padėti, tad 1700 m. škotai grįžo namo. Išgyveno tik 1000 vyrų ir vienas laivas.

Sąjunga, Hanoverio dinastija ir Jakobitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis pretendentas James Francis Edward Stuart

1700 m. atrodė, kad protestantiška Stuartų dinastija baigsis, nes karalienė Ona buvo bevaikė. Vietoj to, kad paskirtų jos brolį kataliką James Francis Edward Stuart karaliumi, Anglijos parlamentas nusprendė, kad sostą paveldės Sofija Hanoverietė ir jos palikuonys. Bet Škotijoje išleistas aktas uždraudė sostą paveldėti katalikui ir atrodė, kad Unija iširs.

Nenorėdamas James Francis Edward Stuart sufrįžimo, Anglijos parlamentas pradėjo reikalauti pilno abiejų šalių susijungimo. 1707 m. nepaisant pasipriešinimo Škotijoje susijungimas įvyko.

Sutartis, vadinama Sąjungos aktu, patvirtino Hanoveriečių teises į sostą. Ji panaikino Anglijos ir Škotijos parlamentus ir atstovai turėjo rinktis į Didžiosios Britanijos parlamentą. Škotija gavo 45 vietas Bendruomenės rūmuose ir keletą vietų Perų rūmuose. Sutartis patvirtino bendrą pilietybę ir škotams atsivėrė Anglijos rinka. Škotijos įstatymai ir Škotijos teisė su teismais liko atskiri. Sąjunga buvo ginčų objektas tarp škotų, ypač todėl, kad lauktas ekonomikos atsigavimas atsirado ne iš karto. O kai atėjo, tik Žemumos pajuto to naudą.

Sąjungos nepopuliarumas atgaivino Jakobitizmą. 1708 m. James Francis Edward Stuart bandė išsilaipinti su Prancūzijos laivynu, bet Karališkasis laivynas jam sutrukdė. Svarbesnis buvo 1715 m. maištas, vadinamas Penkiolika, kuomet buvo bandoma sukurstyti Velsą, Devoną, Škotiją, bet vyriausybės areštai užbėgo už akių neramumams pietuose. Škotijoje Jonas Eskainas sukurstė Jakobitų klaną, bet buvo neryžtingas lyderis ir blogas karys. Jis užėmė Pertą, bet mažesnės Argailo kunigaikščio pajėgos išlaikė Stirlingo lygumą. Dalis Eskaino armijos įsiveržė į Angliją, bet buvo nugalėti Prestono mūšyje ir pasidavė 1715 m. lapkričio 14 d. Dieną prieš tai Eskainas neįveikė Argailo kunigaikščio Šerifmuiro mūšyje. tuo metu Stuartas išsilaipino Škotijoje, bet įsitikinęs, kad viskas prarasta, grįžo į Prancūziją. 1719 m. Jokobitų invazija su ispanų parama beveik nesusilaukė klanų palaikymo ir baigėsi Glen Šylo mūšyje.

1745 m. prasidėjo Jakobitų sukilimas, vadinamas Keturiasdešimt penki. Charles Edward Stuart, Jaunasis pretendentas, išsilaipino Eriskėjaus saloje Išoriniuose Hebriduose. Keli klanai noriai prie jo prisidėjo. Iš pradžių jam sekėsi: buvo užimtas Edinburgas, o vienintelė vyriausybės armija Škotijoje nugalėta Prestonpanso mūšyje. Jakobitai įsiveržė į Angliją ir nužygiavo iki Derbio. Tapo aišku, kad Anglija neparems kataliko karaliaus ir kilus pasitikėjimo krizei, jie atsitraukė į Škotiją.

Kamberlando kunigaikštis nugalėjo Stuartą ir jo sąjungininkus Kulodeno mūšyje 1746 m. balandžio 16 d. Pretendentas pabėgo į šiaurę, kur slapstėsi iki rugsėjo, o po to grįžo į Prancūziją. Su jo mirtimi užsibaigė Jakobitų maištai.

Pramonės revoliucija, Valymai ir Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1745 m. britai stengėsi iš keršto sunaikinti škotų klanų sistemą. Visos kalniečių kultūros apraiškos buvo uždraustos su mirties grėsme. Kalniečiai buvo priversti tarnauti britams kaip kariai jų kolonijose. Klanų vadai buvo skatinami pasisavinti klano žemę kai Žemumose, nors ji buvo bendra nuosavybė.

Nauji žemės savininkai pradėjo verstis pelningesniu avių auginimu ir išvijo nereikalingus žmones. Per vadinamąjį "Kalnų valymą" smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Daug kalniečių persikėlė į žemumas ir buvo darbo jėga prasidėjusiai Pramonės revoliucijai, kiti buvo išvyti į Britų imperijos kolonijas.

Modernios ekonomikos tėvas Adam Smith

Tuo pat metų įvyko Škotijos agrarinė revoliucija, kuri pragyvenimui skirtą žemės ūkį pavertė stabilia ir pelninga šaka. Tai turėjo įtakos gyventojams ir skatino jų migraciją.

Tarptautiniu mastu Škotijos likimas buvo susiję su Didžiąja Britanija. Iš karto po Kulodeno Didžioji Britanija sėkmingai kovėsi Septynerių metų kare (17561763 m.), demonstruodama savo augančią jėgą. Būdama Didžiosios Britanijos dalis Škotija klestėjo labiau nei būdama nepriklausoma. Išnykus Jakobitų atminimui dauguma žiaurių įstatymų buvo atšaukti. Dauguma buvo panaikinti po 1792 m., kai škotų kunigai pradėjo melstis už valdantį monarchą.

XVIII a. pabaigoje Glazgas ir Edinburgas pradėjo augti ekonomiškai. Škotų renesansas ypač palietė filosofiją ir mokslą. Su Škotų švietimu siejami Adam Smith, David Hume ir James Boswell. Mokslo plėtrai vadovavo James Hutton, William Thomson ir James Watt (Glazgo universiteto instrumentų darytojas).

Svarbiausi rašytojai buvo poetas Robert Burns ir Valteris Skotas, baladžių, poemų ir istorinių romanų autorius. Jo senosios Škotijos vaizdai turėjo milžinišką įtaką škotų kultūros supratimui. George MacDonald irgi įtakojo požiūrį į Škotiją XIX a. pabaigoje.

XIX a. einant į pabaigą Škotijos žemumos vis labiau linko į sunkiąją pramonę. Glazgas ir Klaido upė tapo svarbiais laivų statyklų centrais. Glazgas tapo vienu didžiausių miestų Pasaulyje ir buvo vadinamas "Antruoju imperijos miestu" po Londono.

XX a. Škotija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susieta su Britų imperijos gerove, Škotija smarkiai nukentėjo per Pirmąjį Pasaulinį karą. Kalnai, suteikę daugybę jaunų vyrų armijai, prarado visą kartą, nukentėjo daugybė bendruomenių ir kaimų. Žemumose, ypač Glazge, blogos darbo ir gyvenimo sąlygos sukėlė pramonės ir politinius neramumus. John MacLean buvo pagrindinė politinė figūra Raudonojo Klaidsaido atsiradime ir 1919 m. sausį britų vyriausybė bijodama revoliucijos Glazgo centre laikė kareivius ir tankus. Tarpukariu dėl didelės tarptautinės konkurencijos ir pasaulinio ekonomikos nuosmukio Glazge ir aplinkiniuose miestuose buvo didelis nedarbo lygis.

Antrojo Pasaulinio karo metu Škotijos jūrinės bazės ir infrastruktūra buvo pagrindiniai vokiečių taikiniai. Laivų statyklos ir sunkiosios pramonės fabrikai Glazge ir Klaidsaide buvo labai svarbūs karo pramonei ir patyrė Luftwaffe bombardavimus. Kalnai vėl suteikė daug jaunų vyrų armijai. Komandosai ir pasipriešinimo kovotojai patyrė sunkias treniruotes Lochabero kalnuose.

Po Antrojo Pasaulinio karo Škotijos ekonominė padėtis tapo blogesnė dėl užjūrio konkurencijos, neeftyvios pramonės ir neramumų. Tai pasikeitė tik po 1970 m., kai Šiaurės jūroje buvo atrasta nafta ir dujos, o Škotijos ekonomikoje išsiplėtė paslaugų sektorius. Tuo metu atsirado Škotų nacionalinė partija bei nepriklausomybės ir devoliucijos (didelių galių perdavimo regioninei valdžiai) judėjimai. Bet referendumas dėl devoliucijos 1979 m. nepasisekė, nes nedalyvavo reikiamas 40 % balsuotojų (nedidele persvara pirmavo pasisakantys už devoliuciją).

1997 m. rugsėjo 11 d. minint 700-asias Stirlingo mūšio metines Tony Blair leiboristų vyriausybė vėl surengė referendumą dėl devoliucijos. Jam įvykus 1999 m. buvo atkurtas Škotijos parlamentas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Braudel, Fernand, The Perspective of the World, vol III of Civilization and Capitalism (1979, in English 1984), pp 370-372
  • Buchan, James, Capital of the Mind: How Edinburgh changed the world, John Murray, 2003 ISBN 0-7195-5446-2
  • Edward J. Cowan, "For Freedom Alone": the Declaration of Arbroath, 1320, Tuckwell, East Linton, 2004 ISBN 1-86232-150-7
  • Devine, T.M. The Scottish Nation, 1700-2000 (Penguin books, 1999) ISBN 0-14-100234-4
  • Devine, T. M., Scotland's Empire 1600-1815, Allen Lane, Harmondsworth, 2003 ISBN 0-7139-9498-3
  • Duncan A. A. M., The Kingship of the Scots 842-1292: Succession and independence, Edinburgh UP, Edinburgh, 2004 ISBN 0-7486-1626-8
  • Finlay, Richard Modern Scotland 1914-2000, Profile 2004 ISBN 1-86197-299-7
  • Harvie, Christopher Scotland and Nationalism: Scottish Society and Politics 1707-1977 ISBN 0-04-941006-7
  • Mackie, J.D. A History of Scotland (Penguin books, 1991) ISBN 0-14-013649-5
  • Ryrie, Alec, The Origins of the Scottish Reformation (Manchester: Manchester University Press, 2006) ISBN 0-7190-7105-4
  • Sletcher, Michael, 'Scotch-Irish', in Stanley I. Kutler, ed., Dictionary of American History. 10 vols. Charles Scribner’s Sons, New York, 2002.
  • Pittock, Murray "A New History of Scotland" ISBN 0-7509-2786-0
  • Herman, Arthur "How the Scots Invented the Modern World: The True Story of How Western Europe's Poorest Nation Created Our World & Everything in It" ISBN 0-609-80999-7