Henrikas VII

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Henrikas VII
Anglijos karalius
King Henry VII from NPG.jpg
Tiudorai
Gimė: 1457 m. sausio 28 d.
Velse
Mirė: 1509 m. balandžio 21 d. (52 metai)
Tėvas: Edmundas Tiudoras
Motina: Margareta Beaufort
Royal Arms of England.svg
Anglijos karalius
Valdė: 1485 m. rugpjūčio 22 d. - 1509 m. balandžio 21 d. (23 metai)
Pirmtakas: Ričardas III
Įpėdinis: Henrikas VIII
Commons-logo.svg Vikiteka: Henrikas VIIVikiteka
Parašas
Henry VII Signature.svg

Henrikas VII (Henrikas Tiudoras; 1457 m. sausio 28 d. Velse1509 m. balandžio 21 d.) – Anglijos karalius ir Tiudorų dinastijos pradininkas (1485 m. rugpjūčio 22 d. – 1509 m. balandžio 21 d.).[1]

Henriko VII-ojo santuoka su Elžbieta Jorkiete užbaigė vadinamąjį Rožių karą - dešimtmečius užsitęsusį Lankasterių ir Jorkų dinastijų konfliktą. Henriko VII-ojo valdymo pradžia pasižymėjo sukilimais ir daugybe pretendentų į sostą, kuriuos jis galiausiai nugalėjo. Jo sostą paveldėjo antrasis sūnus Henrikas VIII-asis.

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henrikas VII jaunystėje

Henrikas VII gimė Velse ir buvo vienintelis Edmundo Tiudoro, pirmojo Ričmondo grafo sūnus. Jo tėvas buvo Velso skvairo Oueno Tiudoro ir Katerinos Prancūzės, karaliaus Henriko V našlės, sūnus.[2] Jo motina ledi Margareta Beaufort buvo karaliaus Edvardo III-ojo palikuonė, sūnaus gimimo metu jai tebuvo 13 metų.[3] Iš tėvo Henrikas paveldėjo Ričmondo grafo titulą, o iš motinos abejotinas pretenzijas į Anglijos sostą.

Tėvas mirė likus dviem mėnesiams iki sūnaus gimimo ir Margareta Beaufort netrukus vėl ištekėjo.[4] Didžiąją laiko dalį jaunasis Henrikas praleido su dėde Džaspersu Tiudoru, pirmuoju Bedfordo grafu. Kai Jorkų atstovas Edvardas IV grįžo į sostą 1471 m., Henriko šeima pabėgo į Bretanę, kur jis praleido beveik keturiolika metų. 1483 m. jo motina, nepaisant to, kad buvo Jorkų sąjungininko Tomo Stenlio žmona, siūlė savo sūnų kaip alternatyvą nepopuliariam Ričardui III. Remiamas Bretanės grafo Pranciškaus II Henrikas nesėkmingai mėgino išsilaipinti Anglijoje, bet sąmokslas buvo atskleistas, o svarbiausias bendrininkas pusbrolis antrasis Bekingemo grafas Henrikas Stafordas nukirsdintas. Po jo mirties Henrikas VII tapo Lankasterių dinastijos galva ir pretendentu į Anglijos sostą.

Ričardas bandė tartis su Bretanės valdžia dėl Henriko išdavimo, bet būsimasis karalius pabėgo į Prancūziją. Prancūzijos dvaras jį šiltai sutiko ir padėjo surengti antrą invaziją. 1485 m. Anglijos aristokratai buvo tokie nepatenkinti Ričardu, kad atsirado palankios sąlygos perversmui.

Kova dėl sosto[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1485 m. pradžioje Ričardas III žinojo, kad Henrikas Tiudoras ruošiasi įsiveržti į Angliją ir apsistojo Notingame, iš kur galėjo pulti bet kuria kryptimi iš kur tik Henrikas bepasirodytų. Henrikas išsilaipino Velse, Milfordo uoste ir išžygiavo prieš Ričardą III. Didžiają dalį jo pajėgų sudarė samdiniai prancūzai ir škotai. Prie jo prisidėjo didelę karinę patirtį turintis dėdė Džaspersas Tiudoras ir Džonas de Veras, tryliktasis Oksfordo grafas. Velsas tradiciškai buvo Jorkų tvirtovė ir už gautą paramą jis turėjo būti dėkingas savo kilmei, nes iš tėvo pusės buvo kilęs iš lordo Ryso, populiaraus Velso valdovo. Henrikas surinko 5 tūkst. karių armiją ir patraukė į šiaurę.

Henrikas suprato, kad jam atiteks sostas tik tuo atveju, jei jis jau pirmam mūšyje nugalės Ričardą, nes šio Notingame ir Lesteryje laukė pastiprinimas. Lankasterių armija, nors skaičiumi ir mažesnė, 1485 m. rugpjūčio 22 d. nugalėjo Jorkų armiją, vadovaujamą Ričardo, Bosvorto mūšyje, kai keletas svarbių Ričardo sąjungininkų (pvz.: Tomas ir Viljamas Stenliai) perėjo į priešininkų pusę. Ričardo III mirtis mūšyje užbaigė Rožių karus.

1485 m. spalio 30 d. jis buvo karūnuotas Londone.[5] Abejones dėl karaliaus titulo suteikimo išsklaidė parlamentas, kuris 1485 m. lapkričio mėn. išmaniai nusprendė, kad Henrikas yra tikrasis Anglijos karalius, nes jis esąs soste.

Jorkistų maištai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiudorų rožė: Lankasterių raudonos ir Jorkų baltos rožės kombinacija

Tapus karaliumi, svarbiausia Henriko VII užduotimi tapo savo valdžios stiprinimas. Henriko pretenzijos į sostą buvo silpnai pagrįstos. Henriko VII senelis iš tėvo pusės vedė Henriko V našlę, Kateriną Valua. Jo karališkasis kraujas buvo iš motinos pusės. Ji buvo Džono Beauforto, vyriausiojo nesantuokinio Džono Gauntiečio, Edvardo III trečio sūnaus, vaikaitė.[6] Tiudorai be jokio pagrindo teigė kilę iš Edvardo I per jo anūkę Eleonorą Barietę, Baro hercogo dukrą. Be to, daugelis įtakingų jorkistų buvo nepatenkinti režimo pasikeitimu, o per Rožių karus tiek kartų sėkmė nusisuko nuo vienos ir kitos pusės, kad pergalė Bosvorto mūšyje neatrodė galutinė. Henrikui VII pavyko lengvai nugalėti Stafordo ir Lovelo maištą 1486 m., tačiau pagrindinis rūpestis buvo kiti pretendentai į sostą.

Henrikas VII pirmajame savo parlamente panaikino Titulus Regius, dokumentą, skelbiantį Edvardo IV vaikus nesantuokiniais, nes jo santuoka negaliojo. Jis taip pat paskelbė, kad buvo karaliumi dar prieš Bosvorto mūšį, o prieš jį kovojusią karaliaus armiją - maištininkais. Tai leido Ričardą III ir 28 pagrindinius jo rėmėjus apkaltinti išdavyste. Išimtis buvo padaryta Džonui de la Pole, pirmajam Linkolno grafui, Ričardo III-ojo paveldėtojui. Nepaisant to, po dvejų metų Linkolnas sukilo ir bandė į Henriko vietą pasodinti kitą pretendentą Lambertą Simnelį. Simnelis buvo skelbiamas "Edvardu VI" ir apsimetinėjo jaunuoju Varviko grafu Edvardu, Londono Taueryje įkalinto Klarenco hercogo Džordžo, sūnumi. Edvardo vyresnioji sesuo Margarita Pol, kuri turėjo teisių į sostą, paveldėjo tėvui priklaususią Salisburio grafystę ir sulaukė kito šimtmečio, kai ją apkaltinęs maištu nužudė Henrikas VIII. Linkolnas žuvo Stouko mūšyje, o Simnelio buvo pasigailėta ir jis tapo karališkojo dvaro pažu.

Rimtu priešininku buvo nepatenkintų kilmingųjų ir užsienio valstybių remiamas Perkinas Verbekas (Perkin Warbeck), kuris buvo apsimetęs Ričardu, Jorko hercogu, Eduardo IV sūnumi.

Valdymas ir administravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henriko VII žmona Elžbieta Jorkietė

Vienas iš būdų sustiprinti valdžią buvo Henriko VII-ojo vedybos su Elžbieta Jorkiete, Edvardo IV dukterimi. Vestuvės įvyko 1486 m. sausio 18 d. Vestminsterio abatijoje. Vestuvės sujungė kariaujančias šeimas ir sutvirtino Henriko VII vaikų pretenzijas į sostą. Tiudorų rožė simbolizuoja Jorkų ir Lankasterių šeimų sąjungą.

Henrikas VII pasinaudojo tuo, kad per Rožių karus daug kilmingųjų šeimų liko be paveldėtojų, ir perėmė jų žemes ir pajamas.[7] Kaip monarchas Henrikas VII išmintingai elgėsi su finansais ir subalansuota mokesčių sistema atstatė šalies mokumą. Čia jis rėmėsi savo kancleriu arkivyskupu Džonu Mortonu, kuris mokesčių daugiausia reikalavo iš kilmingųjų. Norėdamas pagerinti Anglijos ekonominę padėtį jis finansavo laivų statybą, tuo pačiu metu kurdamas stiprų karinį ir didelį prekybinį laivyną. 1495 m. jis liepė pastatyti pirmą Europoje ir seniausią pasaulyje išlikusį Portsmuto sausą doką. 1497 ir 1498 m. Henrikas VII rėmė Giovanni Caboto ekspedicijas į Ameriką.[8] Mirdamas jis paliko 1,5 mln. svarų asmeninio turto, kurį sūnus gan greitai iššvaistė.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdymo pradžioje Henrikas VII nesėkmingai bandė sutrukdyti Bretanės įjungimui į Prancūzijos valstybę.[9] Nepasaint to, Henrikas VII nemėgino atgauti prieš tai valdžiusių karalių prarastų teritorijų Prancūzijoje. Vietoje to jis pasirašė su Prancūzija taikos sutartį, kuri papildė Anglijos iždą ir užtikrino, kad Prancūzija nerems pretendentų į Anglijos sostą.

Henrikas VII buvo vienas pirmųjų Europos monarchų, supratusių neseniai sujungtos Ispanijos karalystės svarbą ir 1489 m. Medinos del Kampo sutartimi Artūras Tiudoras turėjo vesti Kateriną Aragonietę.

Pirma sutartimi tarp Anglijos ir Škotijos per du šimtus metų, Henrikas sužiedavo dukrą Margaritą su Škotijos karaliumi Džeimsu IV. Tai vėliau leido Džeimso IV palikuonims reikšti pretenzija į Anglijos sostą.[10] Taip vienas iš Margaritos palikuonių, Džeimsas I sujungė Anglijos ir Škotijos karūnas.

Henrikas VII sudarė sąjungą su Šventąja Romos imperija, vadovaujama Maksimiliano I (1493–1519 m.), ir įtikino popiežių Inocentą VIII ekskomunikuoti visus pretendentus į Henriko sostą. Už būsimojo imperatoriaus Karolio V-ojo jis planavo ištekinti dukterį Mariją.[11]

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1502 m. nuo epidemijos Ludlovo pily mirė sosto įpėdinis Artūras, o 1503 m. gimdydama mirė Elžbieta Jorkietė. Nors jis nelabai entuziastingai planavo vesti dar kartą ir susilaukti daugiau palikuonių, jis nebevedė. Henrikas VII mirė 1509 m., o karaliumi tapo jo sūnus Henrikas VIII. Jis palaidotas Vestminsterio abatijoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Henry VII In:Britannica Concise Encyclopedia. 2006.
  2. Henry VII Britannica.com
  3. Henry VII BBC History
  4. Henry VII Britannica.com
  5. Peter Wende (Herausgeber): Englische Könige und Königinnen der Neuzeit. S. 15. ISBN 978-3-406-57375-0, tikrinta 2011 m. spalį.
  6. Henry VII Facts & Information Biography englishhistory.net
  7. Henry VII Facts & Information Biography englishhistory.net
  8. European exploration in North America. In: Encyclopedia of Western Colonialism since 1450. Vol. I. 2007. P.495
  9. Alexander Reginald Myers Henry VII Britannica.com
  10. Henry VII BBC History
  11. Henry VII Facts & Information Biography englishhistory.net
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Ričardas III
Royal Arms of England.svg
Anglijos karalius
14851509
Po to:
Henrikas VIII