Henrikas VII

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Henrikas VII
Anglijos karalius
King Henry VII from NPG.jpg
Tiudorai
Gimė: 1457 m. sausio 28 d.
Velse
Mirė: 1509 m. balandžio 21 d. (52 metai)
Tėvas: Edmundas Tiudoras
Motina: Margareta Beaufort
Royal Arms of England.svg
Anglijos karalius
Valdė: 1485 m. rugpjūčio 22 d. - 1509 m. balandžio 21 d. (23 metai)
Pirmtakas: Ričardas III
Įpėdinis: Henrikas VIII
Commons-logo.svg Vikiteka: Henrikas VIIVikiteka
Parašas
Henry VII Signature.svg

Henrikas VII (Henrikas Tiudoras; 1457 m. sausio 28 d. Velse1509 m. balandžio 21 d.) – Anglijos karalius ir Tiudorų dinastijos pradininkas (1485 m. rugpjūčio 22 d. – 1509 m. balandžio 21 d.).[1]

Henriko VII-ojo santuoka su Elžbieta Jorkiete užbaigė vadinamąjį Rožių karą - dešimtmečius užsitęsusį Lankasterių ir Jorkų dinastijų konfliktą. Henriko VII-ojo valdymo pradžia pasižymėjo sukilimais ir daugybe pretendentų į sostą, kuriuos jis galiausiai nugalėjo. Jo sostą paveldėjo antrasis sūnus Henrikas VIII-asis.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henrikas VII jaunystėje

Iki karūnacijos būsimasis valdovas vadintas Henriku Tiudoru, Ričmondo grafu (Earl of Richmond). Henrikas VII gimė Velse ir priklausė senai Velso giminei, Henriko proprosenelio Tuduro ap Gorovi (vels. Tudur ap Goronwy) garbei vadintai Tiudorais. Henriko senelis Ouenas Tiudoras tarnavo karaliaus Henriko V našlei ir Henriko VI motinai Prancūzijos princesei Katerinai Valua. Tiksliai nežinoma ar jų ilgametis ryšys, iš kurio gimė keli pripažinti vaikai, buvo grįstas ir slaptomis vedybomis. Oueno Tiudoro ir Katerinos Valua sūnus Edmundas Tiudoras[2] susigiminiavo su Lankasterių gimine, kai vedė Margaritą Bofort (Beaufort) - nesantuokinio (vėliau įteisinto) Lankasterių dinastijos įkūrėjo Džono Gonto sūnaus anūkę.

Henrikas Tiudoras buvo vienintelis Edmundo Tiudoro, pirmojo Ričmondo grafo sūnus. Jo motinai ledi Margaretai Bofort, karaliaus Edvardo III-ojo palikuonei, sūnaus gimimo metu tebuvo 13 metų.[3]Henrikas Tiudoras gimė praėjus dviems mėnesiams po jo tėvo mirties nuo maro 1456 m. lapkričio 3 d. Karmarteno pilyje, Velse. Tuo metu vyko Baltosios ir Raudonosios rožių karas, kuriame Henriko senelis Ouenas Tiudoras buvo vienas iš Lankasterių vadų. 1461 m. po mūsio prie Mertimer-Kroso jis pateko jorkistams į nelaisvę ir buvo nubaustas mirties bausme. Ričmondo grafienė po to dukart ištekėjo už žymių Lankasterių giminės šalininkų, antrasis iš jų - Tomas Stenlis - vėliau padėjo posūniui išduodamas Ričardą III Bosvorto mūšyje.

Jaunystė ir kova dėl sosto[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiąją laiko dalį jaunasis Henrikas praleido su dėde Džaspersu Tiudoru, pirmuoju Bedfordo grafu. Nors Henriko Tiudoro teisės į sostą buvo silpnai pagrįstos (jis buvo nesantuokinio sūnaus palikuonis, Bofortai tradiciškai laikyti neturinčiais eisių į sostą, be to neteisėta laikytaa ir Oueno Tiudoro ir Katerinos Prancūzės santuoka, jei tokia išvis buvo), po Henriko VI ir jo sūnaus Velso princo Edvardo mirties 1471 m. Ričmondo grafas tapo vienu iš nedaugelio likusių gyvų Lankasterių dinastijos giminaičių. Kai Jorkų atstovas Edvardas IV grįžo į sostą 1471 m., Henriko šeima pabėgo į Bretanę. Ten jis gyveno belaisvio teisėmis pas Bretanės hercogą Pranciškų II, tačiau gyvenimo sąlygos buvo geros.

Kol stabiliai valdė Eduardas IV, Lankasterių pretendentai turėjo nedaug šansų, tačiau po jo mirties ir Ričardui III pašalinus nuo valdžios (dažnai laikoma, kad ir nužudžius) jo sūnus, Anglijoje vėl prasidėjo maišų ir opozicijos neramumų laikotarpis. 1483 m. jo motina, nepaisant to, kad buvo Jorkų sąjungininko Tomo Stenlio žmona, siūlė savo sūnų kaip alternatyvą nepopuliariam Ričardui III. Henrikas Tiudoras viešai prisiekė valdžios užėmimo atveju vesti Eduardo IV dukterį Elžbietą Jorkietę ir remiamas Bretanės grafo Pranciškaus II su samdinių armija patraukė link Anglijos. Ten tuo metu sukilimą pradėjo antrasis Bekingemo grafas Henrikas Stafordas. Sąmokslas Anglijoje buvo atskleistas, o Henrikas Stafordas - nukirsdintas. Dar laive sužinojęs apie nesėkmę Anglijoje Hanrikas nusprendė grįžti į Bretanę.

Ričardas bandė tartis su Bretanės valdžia dėl Henriko išdavimo, bet būsimasis karalius pabėgo į Prancūziją. Prancūzijos dvaras jį šiltai sutiko ir padėjo surengti antrą invaziją. 1485 m. Anglijos aristokratai buvo tokie nepatenkinti Ričardu, kad atsirado palankios sąlygos perversmui.

1485 m. pradžioje Ričardas III žinojo, kad Henrikas Tiudoras ruošiasi įsiveržti į Angliją ir apsistojo Notingame, iš kur galėjo pulti bet kuria kryptimi iš kur tik Henrikas bepasirodytų. Remiamas Prancūzijos Henrikas išsilaipino Velse, Milfordo uoste. Pasinaudodamas velsietiška savo giminės kilme čia jis surinko daug šalininkų ir išžygiavo prieš Ričardą III. Henrikas surinko 5 tūkst. karių armiją, didžiają dalį jo pajėgų sudarė samdiniai prancūzai ir škotai. Prie jo prisidėjo didelę karinę patirtį turintis dėdė Džaspersas Tiudoras ir Džonas de Veras, tryliktasis Oksfordo grafas.

Henrikas suprato, kad jam atiteks sostas tik tuo atveju, jei jis jau pirmam mūšyje nugalės Ričardą, nes šio Notingame ir Lesteryje laukė pastiprinimas. Lankasterių armija, nors skaičiumi ir mažesnė, 1485 m. rugpjūčio 22 d. nugalėjo Jorkų armiją, vadovaujamą Ričardo, Bosvorto mūšyje, kai keletas svarbių Ričardo sąjungininkų (pvz.: Tomas ir Viljamas Stenliai) perėjo į priešininkų pusę. Ričardas III mūšio metu žuvo, jo mirtis užbaigė Rožių karus.

Karaliumi Henrikas buvo paskelbtas jau mūšio lauke. 1485 m. spalio 30 d. jis buvo karūnuotas Londone.[4] Abejones dėl karaliaus titulo suteikimo išsklaidė parlamentas, kuris 1485 m. lapkričio mėn. išmaniai nusprendė, kad Henrikas yra tikrasis Anglijos karalius, nes jis esąs soste. Taip faktiškai buvo patvirtinta, kad Anglijos karaliumi jis tapo užkariavimo teise, panašiai kaip Vilhelmas Užkariautojas. Jei Henrikas Tiudoras į sostą būtų pretendavęs į karūną kaip Lankasterių dinastijos paveldėtojas, tai sostas pirma būtų turėjęs atitekti jo motinai ledi Margaretai Bofort. Margareta nekonfliktavo su sūnumi dėl jo pretenzijų į sostą, nors kartais ir pasirašinėdavo kaip "Margaret R" (t. y. karalienė). Tuo pačiu Henrikas savo sosto užėmimo datą paskelbė ne rugpjūčio 22 d. (kai laimėjo Bosvorto mūšį), o rugpjūčio 21 d., taip pabrėždamas, kad sostas jam atiteko teisėtai, o ne stipresniojo teise.[5] Tuo pačiu visus, kurie kovojo su juo mūšyje jis paskelbė išdavikai ir tuo pagrindu konfiskavo jų turtą.

Valdymo pradžia ir jorkistų maištai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiudorų rožė: Lankasterių raudonos ir Jorkų baltos rožės kombinacija

Henriko VI valdymo pradžioje kilo paslaptingos ligos (greičiausiai atneštos jo samdinių iš Prancūzijos) epidemija, pasižymėjusi dideliu sergančiųjų mirtingumu. Vadinamoji "prakaituota karštinė" arba "angliškasis prakaitas" liaudyje buvo suprastas kaip blogas ženklas.[6]

Tapus karaliumi, svarbiausia Henriko VII užduotimi tapo savo valdžios stiprinimas. Henriko pretenzijos į sostą buvo silpnai pagrįstos. Tiudorai be jokio pagrindo teigė kilę iš Edvardo I per jo anūkę Eleonorą Barietę, Baro hercogo dukrą. Be to, daugelis įtakingų jorkistų buvo nepatenkinti režimo pasikeitimu, o per Rožių karus tiek kartų sėkmė nusisuko nuo vienos ir kitos pusės, kad pergalė Bosvorto mūšyje neatrodė galutinė. Henrikui VII pavyko lengvai nugalėti Stafordo ir Lovelo maištą 1486 m., tačiau pagrindinis rūpestis buvo kiti pretendentai į sostą.

Henrikas VII pirmajame savo parlamente panaikino Titulus Regius, dokumentą, skelbiantį Edvardo IV vaikus nesantuokiniais, nes jo santuoka negaliojo. Nors Henrikas VII pasigailėjo Ričardo III-ojo paveldėtojo Džono de la Pole, pirmojo Linkolno grafo ir nepaskelbė jo išdaviku kaip kitų su juo kovojusių didikų, po dvejų metų Linkolnas sukilo ir bandė į Henriko vietą pasodinti kitą pretendentą Lambertą Simnelį. Simnelis buvo skelbiamas "Edvardu VI" ir apsimetinėjo jaunuoju Varviko grafu Edvardu, Londono Taueryje įkalinto Klarenco hercogo Džordžo, sūnumi. Edvardo vyresnioji sesuo Margarita Pol, kuri turėjo teisių į sostą, paveldėjo tėvui priklaususią Salisburio grafystę ir sulaukė kito šimtmečio, kai ją apkaltinęs maištu nužudė Henrikas VIII. Linkolnas žuvo Stouko mūšyje, o Simnelio buvo pasigailėta ir jis tapo karališkojo dvaro pažu.

Rimtu priešininku buvo nepatenkintų kilmingųjų ir užsienio valstybių remiamas Perkinas Verbekas (Perkin Warbeck), kuris buvo apsimetęs Ričardu, Jorko hercogu, Eduardo IV sūnumi.

Valdymas ir administravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henriko VII žmona Elžbieta Jorkietė

Vienas iš būdų sustiprinti valdžią buvo Henriko VII-ojo vedybos su Elžbieta Jorkiete, Edvardo IV dukterimi. Vestuvės įvyko 1486 m. sausio 18 d. Vestminsterio abatijoje. Vestuvės sujungė kariaujančias šeimas ir sutvirtino Henriko VII vaikų pretenzijas į sostą. Tiudorų rožė simbolizuoja Jorkų ir Lankasterių šeimų sąjungą.

Henrikas VII pasinaudojo tuo, kad per Rožių karus daug kilmingųjų šeimų liko be paveldėtojų, ir perėmė jų žemes ir pajamas.[7] Kaip monarchas Henrikas VII išmintingai elgėsi su finansais ir subalansuota mokesčių sistema atstatė šalies mokumą. Čia jis rėmėsi savo kancleriu arkivyskupu Džonu Mortonu, kuris mokesčių daugiausia reikalavo iš kilmingųjų. Norėdamas pagerinti Anglijos ekonominę padėtį jis finansavo laivų statybą, tuo pačiu metu kurdamas stiprų karinį ir didelį prekybinį laivyną. 1495 m. jis liepė pastatyti pirmą Europoje ir seniausią pasaulyje išlikusį Portsmuto sausą doką. 1497 ir 1498 m. Henrikas VII rėmė Giovanni Caboto ekspedicijas į Ameriką.[8] Mirdamas jis paliko 1,5 mln. svarų asmeninio turto, kurį sūnus gan greitai iššvaistė.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdymo pradžioje Henrikas VII nesėkmingai bandė sutrukdyti Bretanės įjungimui į Prancūzijos valstybę.[9] Nepasaint to, Henrikas VII nemėgino atgauti prieš tai valdžiusių karalių prarastų teritorijų Prancūzijoje. Vietoje to jis pasirašė su Prancūzija taikos sutartį, kuri papildė Anglijos iždą ir užtikrino, kad Prancūzija nerems pretendentų į Anglijos sostą.

Henrikas VII buvo vienas pirmųjų Europos monarchų, supratusių neseniai sujungtos Ispanijos karalystės svarbą ir 1489 m. Medinos del Kampo sutartimi Artūras Tiudoras turėjo vesti Kateriną Aragonietę.

Pirma sutartimi tarp Anglijos ir Škotijos per du šimtus metų, Henrikas sužiedavo dukrą Margaritą su Škotijos karaliumi Džeimsu IV. Tai vėliau leido Džeimso IV palikuonims reikšti pretenzija į Anglijos sostą.[10] Taip vienas iš Margaritos palikuonių, Džeimsas I sujungė Anglijos ir Škotijos karūnas.

Henrikas VII sudarė sąjungą su Šventąja Romos imperija, vadovaujama Maksimiliano I (1493–1519 m.), ir įtikino popiežių Inocentą VIII ekskomunikuoti visus pretendentus į Henriko sostą. Už būsimojo imperatoriaus Karolio V-ojo jis planavo ištekinti dukterį Mariją.[11]

Vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1502 m. nuo epidemijos Ludlovo pily mirė sosto įpėdinis Artūras, o 1503 m. gimdydama mirė Elžbieta Jorkietė. Nors jis nelabai entuziastingai planavo vesti dar kartą ir susilaukti daugiau palikuonių, jis nebevedė. Henrikas VII mirė 1509 m., o karaliumi tapo jo sūnus Henrikas VIII. Jis palaidotas Vestminsterio abatijoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Henry VII In:Britannica Concise Encyclopedia. 2006.
  2. Henry VII Britannica.com
  3. Henry VII BBC History
  4. Peter Wende (Herausgeber): Englische Könige und Königinnen der Neuzeit. S. 15. ISBN 978-3-406-57375-0, tikrinta 2011 m. spalį.
  5. Агамов А. М. Династии Европы 400-2016: Полная генеалогия владетельных домов М.:URSS, 2017. P. 94. isbn=978-5-9710-3935-8
  6. Francis Bacon. Henriko VII-ojo istorija
  7. Henry VII Facts & Information Biography englishhistory.net
  8. European exploration in North America. In: Encyclopedia of Western Colonialism since 1450. Vol. I. 2007. P.495
  9. Alexander Reginald Myers Henry VII Britannica.com
  10. Henry VII BBC History
  11. Henry VII Facts & Information Biography englishhistory.net
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Ričardas III
Royal Arms of England.svg
Anglijos karalius
14851509
Po to:
Henrikas VIII