Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°29′37.33″ š. pl. 24°36′22.92″ r. ilg. / 55.4937028°š. pl. 24.6063667°r. ilg. / 55.4937028; 24.6063667

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia
Šilų bažnyčia (Panevėžio raj).JPG
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Panevėžio
Savivaldybė Panevėžio rajonas
Gyvenvietė Šilai (Panevėžys)
Adresas Šilai, LT-38172
Panevėžio raj.
Statybinė medžiaga plytų mūras
Pastatyta 1909 m.
Stilius neoromaninė, neogotikinė
Klebonas Vidmantas Kareckas
Šilų bažnyčia iš pietų pusės

Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia stovi Šilų miestelyje, kelyje  3011  RaguvaŠilaiMikėnai , 8 km į pietus nuo Raguvos, už 1 km nuo  A2  VilniusPanevėžys . Turi neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų. Garsėja nuo seno iškilmingai švenčiamais Šv. Petro ir Šv. Povilo atlaidais.

Bažnyčios istorijos puslapiai:

  • medinė bažnyčia pastatyta 1779 m.,
  • dabar veikianti mūrinė bažnyča pastatyta 1909 m.,
  • bažnyčia konsekruota 1914 m.,
  • nauja klebonija pastatyta 1924 m.,
  • bažnyčia naujai sutvarkyta 1940 m.
“Meneely & Co“ liejyklos 1925 varpas

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šilų bažnyčia iš rytų pusės
Šilų bažnyčios varpinė
Šilų bažnyčia iš pietryčių pusės
Šilų bažnyčia iš pietvakarių pusės


1779 m. Šilų dvaro savininkas Franckevičius (Pronskevičius) pastatė medinę bažnytėlę. 19061909 m. klebonas Juozapas Stonis, remiamas parapijiečių, pastatė mūrinę bažnyčią. Darbus prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas. Senoji bažnyčia nugriauta, iš jos medžiagos pastatyta prieglauda.

Mūrinės bažnyčios statybą parėmė Alančių dvaro savininkės Ieva ir Marija-Magdelena Rudaminaitės: paaukojo 2000 auksinių, davė miško medžiagos, nupirko vargonus. Pasakojama, kad jų pageidavimu miške buvo iškirsta linija, kad naujos bažnyčios bokštas būtų matomas iš dvaro.

Dvarininkai Kulviečiai dovanojo bažnyčiai 10 dešimtinių žemės. Vėliau Hiliarijonas Dilkevičius – 11 ha Šilagalio kaime. Šilų bažnyčią statė vokiečių meistrai, darbus prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas. Pats klebonas J.Stonis buvo mokęsis inžinieriumi, todėl išmanė ir rūpinosi statybos darbais. Akmenis statybai vežė vietiniai gyventojai, juos tašė rankomis. Mūrinė bažnyčia buvo statoma aplink senąją bažnytėlę. Kai mūrai iškilo iki langų, medinė bažnyčia buvo nugriauta, o iš jos medžiagos buvo pastatyta prieglauda ir špitolė, kurioje vėliau įsikūrė ir veikė pradžios mokykla.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą klebono J. Stonio rūpesčiu įkurtas Lietuvių katalikų draugijos blaivybės skyrius, skaitykla, mokykla. Joje 1912 m. pradėta mokyti lietuvių kalbos. 1914 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Šilų išvežti 2 varpai, nuniokoti vargonai. Po karo klebono A. Žakevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu vargonai sutaisyti. Bažnyčia suremontuota.

1924 m. pastatyta nauja medinė klebonija ir ūkiniai trobesiai. 1925 m. Čikagos (JAV) lietuvių išeivių iš Šilų – Jono Zalagėno ir Vladislovo Janulio – dėka į Šilų bažnyčią atsiųsti ir užkelti du varpai. Jie buvo pavadinti žmonių, daugiausiai paaukojusių pinigų, vardais: „Jonas“ (730 kg) ir „Vladislovas“ (370 kg). Ant “Meneely & Co“ liejyklos varpų buvo išlieti tokie užrašai: ant vieno - „Mano varpas-Jonas. Aš šaukiu gyvus į Dievo namus ir lydžiu mirusius į kapus“, ant kito - „Mano vardas-Vladislovas. Išgirdę mano balsą, neužkietinkite jusų širdžių“. 1940 m. klebonas Antanas Mikonis su parapijiečiais išdekoravo bažnyčios vidų, įrengė naujas reljefines Kryžiaus kelio stotis, pastatė didįjį altorių (jo įrengimui 500 litų skyrė Prezidentas Antanas Smetona). Antrojo pasaulinio karo metais varpai buvo nukabinti – gyventojai varpus buvo paslėpę ir užkasę žemėse, kur jie išgulėjo 25 m., o vėliau buvo atkasti ir vėl įkelti į bokštą.

Bažnyčia 2015 m. pavasarį

Šilų bažnyčioje dirbę kunigai:

  • Juozapas Stonis
  • Antanas Žakevičius,
  • Paulius Kairys
  • Antanas Benesevičius
  • Masilionis
  • Antanas Mikonis
  • Benediktas Urbonas
  • Antanas Zakrys
  • Juozapas Balčiūnas
  • Juozas Giedraitis
  • Kazimieras Baronas
  • Vidmantas Kareckas (nuo 2008 m.)

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia turi neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu. Šventorius apsodintas gyvatvore. Jame yra medinė varpinė. 1884 m. Vinco Svirskio sukurtas beveik 5 m aukščio koplytstulpis su Jono Nepomuko skulptūra yra respublikinės reikšmės paminklas (unik. kodas 4896).[1] 1997 m. pastatytas Aleksandro Tarabildos paminklas 1941-1953 m. bolševizmo aukoms atminti , 2000 m. – stogastulpis krikščionybės jubiliejui.

Bažnyčios didžiajame altoriuje stovi medinė Kristaus statula – senosios medinės bažnyčios reliktas. Altoriaus šonuose stovi Šv. Petro ir Šv. Povilo skulptūros: Šv. Petro rankose – raktai ir knyga, o Šv. Povilo – kalavijas ir knyga. Skulptūros sukurtos XVIII a., manoma, kad vietinių meistrų.

Senosios šventoriaus kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senosios bažnytėlės šventoriuje buvo laidojami Šilų, Lėno ir Užugirio kaimų mirusieji. Tada čia palaidoti ir Prezidento Antano Smetonos tėvai Jonas Smetona ir Julija Kartanaitė–Smetonienė. Motina mirė vėliau, kai jau buvo įrengtos ir veikė naujos kapinės, bet palaidota šventoriuje šalia vyro. Manoma, kad jų antkapinis paminklas išlikęs su 1863 m. užmūryta nauja lenta, skirta visiems čia palaidotiems. Pastačius naują bažnyčią, kapinės šventoriuje buvo uždarytos. Yra pastatytas paminklas, skirtas šventoriuje anksčiau laidotiems žmonėms.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Asta Bočiulytė, Petras Juknevičius. „Panevėžio rajono bažnyčios“. Panevėžys: Panevėžio raj. kultūros paminklų aps. tarnyba, 1995 m.
  • Audrė Astrauskaitė. „Dievo garbei, sielų išganymui : kunigo Antano Mikonio (1906-1969) gyvenimas ir veikla : Šilų bažnyčios istorija“. Vilnius. 2014, Petro ofsetas. ISBN 978-609-420-384-8

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Koplytstulpis su skulptūra“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-12-01. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka