Neoromaninė architektūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Neoromaninė architektūra – XIX a. antrosios pusės istorizmo architektūros kryptis, kurios kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš XI - XII amžių romaninės architektūros formų. Abiem šiem stiliam būdinga masyvūs kontraforsai, pusapskritės arkos ir langai, neorimanikoje įgyjantys labiau supaprastintas architektūrines formas. Nors tuo pačiu laiku Europos architektūroje dominavo neogotika, buvo vertinamas neoromaninio stiliaus masyvumas, formų atšiaurumas. Šiuo stiliumi statyti universitetų ansambliai JAV, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Vienas žymiausių šio stiliaus meistrų buvo amerikietis Henry Hobson Richardson.

Lietuvoje neoromanika buvo kur kas mažiau populiari, nei kiti istorizmo stiliai. Vos keletą Lietuvos bažnyčių galima neginčijamai priskirti grynajam neoromaniniam stiliui. Tačiau daugelyje neogotikinių ir istoristinių kulto pastatų ryškūs būdingieji neoromanikos bruožai: romaninės formos dažniausiai kūrybiškai derinamos su būdingomis gotikai. Įspūdingiausi ir bene gryniausi šio stiliaus pavyzdžiai – Lentvario ir Rietavo bažnyčios. Jos turi charakteringas itališko stiliaus varpines – kampaniles – ir yra bazilikinio plano. Neoromanika labiausiai reiškėsi Mažosios Lietuvos plytų stiliaus evangelikų bažnyčių architektūroje, Vyžiuose, Vilkyškiuose, Saugose.

Neoromaninio stiliaus bažnyčios Lietuvoje

Vikiteka: Neoromaninė architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga