Česlovas Gedgaudas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Česlovas Gedgaudas (g. 1909 m. Kaune, Lietuvoje – 1986 m. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV) – lietuvių diplomatas, vertėjas, bioelektronikos specialistas, poliglotas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė bajoriškos kilmės Gedgaudų (Gelgaudų) šeimoje. Tėvas Mykolas Gedgaudas buvo aktyvus 1919–1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, artilerijos tarnybos kūrėjas ir jos aprūpinimo viršininkas.

Česlovas Gedgaudas baigė Sorbonos universiteto Politinių mokslų institutą Prancūzijoje, dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos pasiuntinybėje Romoje. 1945–1952 m. gyveno Paryžiuje, dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje konfidencialiu vertėju svarbiems dokumentams versti. Kartu gilino indoeuropiečių kalbų žinias Sorbonos universitete, rašė disertaciją iš lyginamosios kalbotyros srities, bet jos nebaigė, persikėlęs gyventi į JAV. Gyveno Čikagoje, vėliau iki mirties Kalifornijoje.

Teigiama, kad jis mokėjo apie 14 kalbų, iš jų 9 senąsias.[1]

Žmona – Elena Kazlauskaitė Gedgaudienė, sūnūs – Vytautas ir Algis.

„Mūsų praeities beieškant“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė knygą „Mūsų praeities beieškant“, kuri pirma išleista 1972 m. Mechike, o 1994 m. išleista Lietuvoje.[1] Ši knyga istorikų plačiai atmesta kaip pseudoistorinė.[1]

Zigmo Zinkevičiaus teigimu, Česlovas Gedgaudas, Jūratė Statkutė de Rosales ir Aleksandras Račkus priskirtini vienai „mokyklai“.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Mindaugas Peleckis „Falsifikacija“, „Literatūra ir menas“, 2009-06-12, Nr. 3241 [1]
  2. Zigmas Zinkevičius „Jūratė Statkutė de Rosales ir gotų istorija“, „Lituanistica“, 2011, t. 57, nr. 4(86), 472–475 psl., [2]

Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Algirdas Patackas „Gotai ir baltai. Arba kodėl gotai nėra baltai ir kodėl pavojinga ieškoti ten, kur nepametei“, „Naujasis Židinys – Aidai“, 2008, Nr. 1-2(205–206), 38-41 psl. [3]