Česlovas Gedgaudas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Česlovas Gedgaudas
Gimimo vardas: Česlovas Gedgaudas
Gimė: 1909 m.
Kaunas, Lietuva
Mirė: 1986 m. (~77 metai)
Los Andželas, JAV
Tautybė: lietuvis
Tėvai: Mikas Gedgaudas
Sutuoktinis(-ė): Elena Kazlauskaitė Gedgaudienė
Vaikai:

Vytautas, Algis.

Veikla: diplomatas, vertėjas
Organizacijos: Lietuvos užsienio reikalų miniserija
Prancūzijos užsienio reikalų ministerija
Alma mater: Sorbonos universitetas
Žinomas už: dėl knygos „Mūsų praeities beieškant“

Česlovas Gedgaudas (g. 1909 m. Kaune, Lietuvoje – 1986 m. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV) – lietuvių diplomatas, vertėjas, bioelektronikos specialistas, poliglotas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė bajoriškos kilmės Gedgaudų (Gelgaudų) šeimoje. Tėvas Mykolas Gedgaudas buvo aktyvus 1919–1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, artilerijos tarnybos kūrėjas ir jos aprūpinimo viršininkas.

Česlovas Gedgaudas baigė Sorbonos universiteto Politinių mokslų institutą Prancūzijoje, dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos pasiuntinybėje Romoje. 1945–1952 m. gyveno Paryžiuje, dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje konfidencialiu vertėju svarbiems dokumentams versti. Kartu gilino indoeuropiečių kalbų žinias Sorbonos universitete, rašė disertaciją iš lyginamosios kalbotyros srities, bet jos nebaigė, persikėlęs gyventi į JAV. Gyveno Čikagoje, vėliau iki mirties Kalifornijoje.

Teigiama, kad jis mokėjo apie 14 kalbų, iš jų 9 senąsias.[1]

Žmona – Elena Kazlauskaitė Gedgaudienė, sūnūs – Vytautas ir Algis.

„Mūsų praeities beieškant“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė knygą „Mūsų praeities beieškant“, kuri pirma išleista 1972 m. Mechike, o 1994 m. išleista Lietuvoje.[1] Ši knyga istorikų atmesta kaip pseudoistorinė.[1]

Zigmo Zinkevičiaus teigimu, Česlovas Gedgaudas, Jūratė Statkutė de Rosales ir Aleksandras Račkus priskirtini vienai „mokyklai“.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Mindaugas Peleckis „Falsifikacija“, „Literatūra ir menas“, 2009-06-12, Nr. 3241 [1]
  2. Zigmas Zinkevičius „Jūratė Statkutė de Rosales ir gotų istorija“, „Lituanistica“, 2011, t. 57, nr. 4(86), 472–475 psl., [2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]