Jūratė Statkutė de Rosales

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jūratė Statkutė de Rosales
Jurate statkute de rosales.jpg
Gimė: 1929 m. rugsėjo 9 d. (88 metai)
Kaunas
Gyven. vieta: Venesuela
Tautybė: lietuvė
Tėvai: Jonas Statkus, Genovaitė Jarmolavičiūtė-Statkienė
Sutuoktinis(-ė): Luis Rosales
Vaikai:

Luis, Jonas, Šarūnas, Rimas ir Saulius

Veikla: žurnalistė, rašytoja
Sritis: senovės baltų istorija
Žymūs apdovanojimai:

Orden Diego de Losada (primera clase, 1992 m.), Orden Andrés Bello (primera clase, 1994 m.), LDK Gedimino ordino Riterio kryžius (1996 m.), Vilniaus pedagoginio universiteto Honoris causa ir medalis (2011 m.).

Jūratė Regina Statkutė de Rosales (Jurate Rosales) (g. 1929 m. rugsėjo 9 d. Kaune) – lietuvių kilmės Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja, Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktarė.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Jonas Statkus buvo pirmasis tarpukario Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius, vėliau – tautininkų remiamos „Pažangos“ spaudos bendrovės vadovas. 1940 m. liepos 6 d. drauge su Augustinu Povilaičiu ir gen. Kaziu Skuču sovietų okupacinės valdžios suimtas, išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Žūties laikas ir kapo vieta iki šiol nežinomi.

Jūratė mokėsi pradžios mokykloje Paryžiuje, kur tėvai gyveno iki 1938 m., karo metu – Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete, išmoko anglų, ispanų, vokiečių kalbas.

1960 m. Venesueloje ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales, su kuriuo išaugino penkis sūnus: Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių. Nors būdama viena kitoje pasaulio pusėje, išsaugojo tautinę kultūrą – visi vaikai kalba lietuviškai, namie greta ispaniškų laikosi ir lietuviškų papročių.

Nuo 1983 m. yra populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Be savaitinių straipsnių ir redakcijos darbo žurnale, turi nuolatinę skiltį dienraštyje „El Nuevo País“, dalyvauja radijo, televizijos, interneto diskusijose. Ilgą laiką bendradarbiavo su Klyvlendo (JAV) lietuvių laikraščiu „Dirva“. [2]

Istorinės teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985 m. jos išleisoje knygoje „Baltų kalbų bruožai iberų pusiasalyje“ teigiama, kad gotai buvo baltai.[3] Tokia išvada daryta remiantis atsiliepimais apie gotų kalbą rašytiniuose šaltiniuose, Ulfilos Biblija nagrinėta nebuvo.[3]

2011 m. išleistoje knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ ji teigė, kad jos nuomonė pasikeitė.[3] Ten ji pritarė, kad Ulfilos Biblija parašyta germanų grupės kalba, bet teigė, kad ši kalba buvusi nauja bei greitai išnykusi.[3] Knygoje aiškinama, kad „gotais“ vadinti baltų protėviai „gudai“, kurie ir sunaikinę Romos imperiją.[3]

Šios teorijos paprastai priskiriamos pseudoistorijai.[4][5][3] Zigmo Zinkevičiaus teigimu, Jūratė Statkutė de Rosales, Česlovas Gedgaudas ir Aleksandras Račkus priskirtini vienai „mokyklai“.[3]

Pavyzdžiui, Zinkevičiaus teigia, jog Statkutė de Rosales sprendžia apie žodžių kilmę iš jų skambesio, nekreipia dėmesio į anksčiau kitų tyrėjų paskelbtas žodžių etimologijas, kartais pritempia faktus, net sukuria naujus žodžius, kad būtų ką pritempti.[3] Pastarąjį teiginį Zinkevičius pailiustruoja tuo, kad Statkutė de Rosales žodį „vestgotai“ keičia į „vese gudai“, kur „vese“ turįs būti kilęs iš latviško ar prūsiško žodžio „vaciai“, reiškiančio „vakarai“ – nors nesama jokių požymių, kad toks žodis su tokia reikšme egzistuoja.[3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje. – Čikaga: Devenių kultūros fondas, 1985.
  • Los Godos (2 laidos). – Karakasas: Ediciones de la Revista Zeta, 1998, 1999.
  • Los Godos (2 laidos). – Barselona: Ed. Ariel, 2004.
  • Goths and Balts. – Čikaga: Vydūno jaunimo fondas, 2004.
  • Didžiosios apgavystės. – Vilnius: Baltijos kopija, 2007. – 72 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-568-54-4
  • Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas: Č. Gedgaudo labdaros fondas, 2009. – 274 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-966-01-2
  • Europos šaknys ir mes, lietuviai. - Vilnius: Versmė, 2011.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Orden Andrés Bello, primera clase – aukščiausias Venesuelos ordinas už kultūrinį darbą.
  • Orden Diego de Losada, primera clase – Karakaso miesto ordinas.
  • Metų asmenybė – Pietų Amerikos „Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos“ įvertinimas, 1989 m.[6]
  • LDK Gedimino ordino Riterio kryžius – Lietuvos prezidento apdovanojimas, 1996 m.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://on.lt/rosales2011lietuvoje Pripažinimo garbės daktare (honoris causa) iškilmės
  2. http://on.lt/jurate-statkute-rosales
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Zigmas Zinkevičius „Jūratė Statkutė de Rosales ir gotų istorija“, „Lituanistica“, 2011, t. 57, nr. 4(86), 472–475 psl., [1]
  4. http://web.archive.org/web/20110701135619/http://www.mpeleckis.eu:80/recenzijos/541-puiki-knyga
  5. http://alkas.lt/2012/03/15/a-butkus-s-m-lanza-patriotizmas-pseudomokslo-pakuoteje/
  6. http://www.urm.lt/?-524044730 Oficialiai išvardinti apdovanojimai
  7. http://adamkus.president.lt/ordinai/table.phtml?sort=decree_no,3450,0 Lietuvos respublikos prezidento 871 dekretas: apdovanojimų ordinais sąrašas