Velomobilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Velomobilis Go-One 3 (Kanada).
Velomobilis romantiškiems pasivažinėjimams, Šiaulių dviračių muziejuje

Velomobilis yra dviejų ar daugiau ratų (dažniausiai trijų), žmogaus jėga (dažniausiai pedalais) varoma, žema transporto priemonė. Lotyniškai velox – „greitas“, mobilis – „judantis“.

Vairuotojas velomobilyje sėdi patogiai (dažniausiai šiek tiek atsilošęs) ir pedalus mina ištiesęs į priekį kojas. Pasaulyje velomobiliais dažniausiai vadinamos tik tokios žmogaus jėga varomos transporto priemonės, kurios turi gaubtą, o Lietuvoje taip vadinamos ir neturintys gaubto, pusiau gulom minami dviračiai (angl. Recumbent bicycle, vok. Liegerad). Gaubtas mažina oro pasipriešinimą, taip pat apsaugo nuo blogų oro sąlygų, lietaus, sniego, vėjo. Kai kuriuose modeliuose važiuojančiojo galva nėra paslepiama po gaubtu; dėl to yra geresnis matomumas, girdimumas, tačiau neapsaugoma nuo oro sąlygų.

Velomobilių transportas[taisyti | redaguoti kodą]

1930 m. dviračių varžybose vidutinio lygio sportininkas velomobiliu aplenkė dviračius. Jo rezultatai buvo anuliuoti. Uždrausta dviračių lenktynėse naudoti tokios konstrukcijos priemones.

Velomobiliais patogiau ir komfortiškiau važiuoti nei įprastais dviračiais. Kitaip, nei automobiliai, jie neteršia atmosferos, neskleidžia didelio triukšmo, mažesnė tikimybe sukelti pavojingą avarinę situaciją.

Velomobiliai daugiausiai yra paplitę Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje.

Šiuolaikiniuose velomobiluose kartais įtaisomi elektriniai įrengimai sumažina kojų apkrovą - elektros pagalba sustiprinamas ratų sukimasis. Ši sistema panaudojama važiuojant įkalnėje.

Pasaulyje velomobilius bei gulimuosius dviračius gamina daug mažiau gamintojų, negu įprastus dviračius. Nėra daug ir besinaudojančių jais. Todėl net ir nesudėtingų konstrukcijų gulimi dviračiai yra brangesni už įprastus. Nemažai velomobilių yra gaminami mėgėjų.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

19751990 m. doc. dr. Vytautas Dovydėnas propagavo velomobilius, kurie pasak jo turėję ne tik pradėti naują dviračių erą, bet ir iš miestų dalinai išstumti automobilius. Jis spausdino straipsnius, išleido keletą knygų, su pasekėjais gamino velomobilius, pats Vilniaus jais važinėja į darbą ir laisvalaikiu.

Nemažai velomobilių Lietuvoje yra pagaminęs ir tebegamina šiaulietis Rimantas Martinkėnas.

2003 rugsėjo 5 d. Šiaulių dviračių muziejuje atidaryta paroda „Įdomių konstrukcijų dviračiai“ iš Algirdo Zauko rinkinio. A. Zaukas – Dviračių muziejaus vyr. muziejininkas visais metų laikais besinaudojantis dviračiu kaip transporto priemone. A. Zaukas kolekcionuoja įdomių konstrukcijų dviračius. Parodoje pristatyta 19 biotransporto priemonių: dviračių, motociklų, velomobilių (5 vnt.), paspirtukas ir neįgaliųjų vežimėlis su specialiu važiavimo įrenginiu. Įvairių konstrukcijų velomobilius A. Zauko užsakymu pagamino Rimas Martinkėnas.


Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]