Stefanija Radvilaitė

Stefanija Radvilaitė lenk. Stefania Radziwiłł

Radvilos

Herbas Trimitai

Gimė	1809 m. gruodžio 9 d. Paryžiuje
Mirė	1832 m. liepos 26 d. (22 metai) Bad Emse, Vokietija (kitais duomenimis Hulluhove – dab. Družnoseljė, Leningrado srityje, Rusijoje
Tėvas	Dominykas Jeronimas Radvila
Motina	Teofilė Moravskytė
Sutuoktinis (-ė)	Liudvigas Vitgenšteinas
Vaikai	Marija Vitgenšteinaitė Petras Vitgenšteinas

Vikiteka	Stefanija Radvilaitė

Stefanija Radvilaitė (lenk. Stefania Radziwiłł; 1809 m. gruodžio 9 d. Paryžiuje – 1832 m. liepos 26 d. Bad Emse, Vokietija (kitais duomenimis Hulluhove – dab. Družnoseljė, Leningrado srityje, Rusijoje^[1]) – Trimitų herbo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikė, didžiulių Radvilų turtų (vėliau pavadintu Vitgenšteinų palikimu) valdytoja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stefanijos tėvas Dominykas Jeronimas Radvila, nors buvo vedęs Elžbietą iš Mnišekų, per pusseserės Teofilijos Moravskytės (lenk. Teofilia Morawska) vestuves pabėgo kartu su ja į savo valdas Lietuvoje. Jiems gimė sūnus Aleksandras. Kiek vėliau pavyko įteisinti skyrybas ir Dominykas su Teofilija 1809 m. galėjo susituokti oficialiai. Gimė duktė Stefanija. Po ATR padalijimo dalis Radvilų valdų liko Austrijoje-Vengrijoje, o didžioji dalis – Rusijos Imperijoje. Nesutikdamas su padalijimu, tėvas Dominykas Jeronimas Radvila įstojo į Napoleono Bonaparto kariuomenę, dalyvavo žygyje į Maskvą ir žuvo Tautų mūšyje prie Hanau. Austrijos teisinė sistema pripažino palikuonimis ir sūnų Aleksandrą, ir dukterį Stefaniją. Rusijoje, ne be tėvo pusbrolio Mykolo Jeronimo Radvilos intrigų pagalbos, caras paveldėtoja pripažino tik legalioje santuokoje gimusią dukterį. Reikalą komplikavo tėvo tarnyba Napoleono kariuomenėje – pagal caro įsakymą tokių Rusijos išdavikų dvarai turėjo pereiti Imperijos nuosavybėn.

Stefanija augo grafo feldmaršalo Petro Vitgenšteino, kuriam caras Aleksandras I padovanojo Radvilams priklausiusį Nesvyžiaus dvarą, šeimoje. Po ilgų juridinių peripetijų pavyko atgauti didžiąją dalį Radvilų palikimo. Net ir sumokėjus tėvo skolas, likęs turtas buvo milžiniškas: virš milijono hektarų žemės, išsidėsčiusių Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose, o taip pat Baltarusijoje. Dvarus administravo pasamdyti valdytojai, pelną kasmet atiduodami savininkei – Stefanija buvo viena turtingiausių nuotakų Europoje. Brolis Aleksandras išvyko gyventi į Austriją, o jaunoji Stefanija, carui spaudžiant, ištekėjo už protestanto grafo Liudvigo Vitgenšteino, feldmaršalo P.Vitgenšteino sūnaus. Jaunieji apsigyveno Verkių dvare.

Kelerius metus trukusios santuokos metu gimė du vaikai:

Marija Vitgenšteinaitė (vok. Marie zu Sayn-Wittgenstein-Sayn, 1829–1897 m.); ištekėjusią už kunigaikščio Chlodwig'o zu Hohenlohe-Schillingsfürst'o, 1894–1900 m. tapusio Vokietijos kancleriu.
Petras Vitgenšteinas (vok. Peter zu Sayn-Wittgenstein-Sayn, 1831–1887 m.); buvo vedęs aktorę Rozaliją Leon (1819–1901), vaikų neturėjo.

Po Stefanijos mirties našlys Vitgenšteinas vedė Leonilę iš kunigaikščių Boriatinskių (1816–1918). Jaunoji perėjo į katalikų tikėjimą, šeima turėjo palikti Rusiją ir išvyko į Romą. Jų palikonys tapo žinomais Rusijos ir Vokietijos aristokratų šeimų nariais.

Caras Aleksandras III išleido įsaką, kuriuo buvo draudžiama pagal testamentą palikti turtą vokiečiams dvarininkams, jeigu jie nebuvo Rusijos piliečiai. Pagal šeimos padavimą, monarchas 1891 m. parašęs laišką Stefanijos dukrai Marijai Hohenlohe-Schillingsfürst ir paprašęs, kad vienas iš jos sūnų pradėtų tarnauti Rusijos kariuomenėje – tada būtų galima padaryti išimtį įstatyme. Prancūziškai ji atsakiusi, kad caras turi pagalvoti prieš imdamasis kokių nors veiksmų Radvilų turtų (tuo metu jie buvo vadinami Vitgenšteinų palikimu) atžvilgiu. Įpykęs Rusijos valdovas įsakė per dvejus metus išparduoti visas valdas. Kadangi pirkti Šiaurės Vakarų krašte išsidėsčiusį Vitgenšteinų palikimą ne katalikams buvo draudžiama, žemes ir kitą turtą suskubo įsigyti kitątikiai.