Aleksandras III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras III
Rusijos imperatorius
Kramskoy Alexander III.jpg
Coat of arms of Schleswig-Holstein.svg
Romanovų dinastija
Gimė: 1845 m. kovo 10 d.
Sankt Peterburgas
Mirė: 1894 m. lapkričio 1 d. (49 metai)
Livadija, Krymas
Tėvas: Aleksandras II
Motina: Marija fon Hesė (Marija Aleksandrovna)
Sutuoktinis(-ė): Dagmara (Marija Fiodorovna)
Vaikai:

Nikolajus II
Aleksandras Aleksandrovičius
Georgijus Aleksandrovičius
Ksenija Aleksandrovna
Michailas Aleksandrovičius
Olga Aleksandrovna

Russian imperiam.png
Rusijos imperatorius
Valdė: 1881 m. kovo 13 d.-1894 m. lapkričio 1 d.
Karūnavimas: 1883 m. gegužės 27 d.
[pagal J.K.: gegužės 15 d.]
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Medium Coat of Arms of Congress Poland.svg
Lenkijos Karalius
Valdė: 18811894 m.
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Kiti titulai
Coat of arms of Finland.svg
Suomijos kunigaištis
Valdė: 18811894 m.
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Žymūs apdovanojimai:

POL Order Orła Białego BAR.svg Orderglory rib.png Order of Saint Anne Ribbon.PNG Order of Saint Stanislaus Ribbon.PNG Pour le Mérite.png Ord.Aquilanera.png Denmark085.gif DNK Order of Danebrog Grand Cross BAR.png Legion Honneur GC ribbon.svg Order of the Golden Fleece Rib.gif Seraphimerorden ribbon.svg Order of the Most Holy Annunciation BAR.svg Officer Ordre de Leopold.png Ro3osr.gif JPN Kyokujitsu-sho 1Class BAR.svg BRA Order of the Southern Cross - Commander BAR.png PRT Military Order of the Tower and of the Sword - Grand Cross BAR.png Lint van de Orde van Adolph van Nassau.jpg

Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras IIIVikiteka
Parašas
SignatureAlexanderIII.jpg
Aleksandro III monograma

Imperatorius Aleksandras III (rus. Александр III Александрович, g. 1845 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge1894 m. lapkričio 1 d. Livadino dvare Kryme) – Rusijos imperatorius, Lenkijos Karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis nuo 1881 m. kovo 13 d. iki savo mirties 1894 m. lapkričio 1 d.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Holšteinų-Gotorpų Romanovų dinastijos. Tėvas – Aleksandras II, motina Heseno ir Reino princesė Marija, krikštyta Marija Aleksandrovna.

Aleksandro III karūnavimas

Pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų turėjo nedaug šansų tapti Rusijos imperatoriumi, nes turėjo vyresnį brolį Nikolajų, kuris buvo geros sveikatos. Net ir prasidėjus primiesiems ligos požymiams niekas netikėjo, kad jis mirs jaunas. Pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas sosto paveldėtojui, tuo tarpu Aleksandras gavo tik didžiajam kunigaikščiui reikalingą vidurinį išsilavinimą, įskaitant vokiečių, prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek karo mokslo. Nikolajus buvo susižadėjęs su Danijos karaliaus Kristijono XI Gliuksburgo dukrą Dagmara.

Aleksandras paveldėtoju tapo po netikėtos brolio mirties 1865 m. TIk tuomet jis pradėjo studijuoti teisės ir administravimo principus vadovaujant Konstantinui Pobedonoscevui, kuris tuomet buvo Maskvos valstybinio universiteto teisės profesoriumi.

Mirties patale Nikolajus išreiškė norą, kad Aleksandras vestų jo sužadėtinę Dagmarą, kas ir įvyko 1866 m. Būdamas sosto paveldėtoju nuo 1865 m. iki 1881 m. Aleksandras mažai dalyvavo svarstant viešuosius klausimus, tačiau davė suprasti, kad kai kuriais užsienio politikos klausimais turi savo nuomonę, nesutampančią su tuo metu vykdyta politika.

Konservatyvesnių pažiūrų nei tėvas. Rėmėsi konservatyviausiais rusiškojo imperinio nacionalizmo idealus išpažįstančiais visuomenės sluoksniais. Valdymo pradžioje, ekonominių aplinkybių skatinamas, darė ir pažangių reformų: panaikino pagalvės mokestį, įvedė privalomą išpirką laikiniesiems prievolininkams (Lietuvoje tai padaryta dar 1863 m.), sumažino skirtinių sklypų išperkamuosius mokesčius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi kontrreformų: įvedė žemietijų viršininkų pareigybę, apribojo žemietijų ir miestų savivaldą. Apribojo teisę valstiečiams verstis smulkia prekyba, bei keisti gyvenamąją vietą. 1882-1884 m. buvo išleisti įsakymai suvaržantys universitetų autonomiją. Sustiprino kitataučių rusinimą, pritarė antisemitizmo ideologijai, aukštosiose ir vidurinėse mokyklose žydams įvedė procentinę normą. 1887 m. narodnikai (tarp jų ir vilnietis J. Lukoševičius) prieš Aleksandrą surengė nesėkmingą pasikėsinimą.

Rusinimo politiką Lietuvoje imta vykdyti stropiau, pradėta aktyviau ir griežčiau persekioti nelegalią lietuvių spaudą. 1885 m. priimtas Lenkijos karalystės Pradžios mokyklų įstatymas ir Lietuvos Užnemunėje įteisino dėstymą rusų kalba, kitose Lietuvos dalyse rusiškai buvo mokoma nuo 1864 m., vietos kalba čia palikta tik kaip dėstomasis dalykas. 1892 m. priimtos Laikinosios taisyklės nustatė administracines priemones slaptosioms mokykloms persekioti.[1]

Aleksandras III mirė 1894 m. lapkričio 1 d. Livadine, tesulaukęs 49 m. Jam mirus sostas atiteko Nikolajui (Mikalojui) II.

Aleksandras III su šeima

Užsienio politika[taisyti | redaguoti kodą]

Aleksandras nemėgo to, ką jis vadino perdėta užsienio įtaka bendrai, ir ypač vokiška įtaka. Jis siekė įtvirtinti nacionalinisu principus visose viešosiose sferoseir realizuoti savo homogeniškos Rusijos viziją – homogeniškos kalba, administravimu ir religija.

Valdant Aleksandrui III prie Rusijos imperijos prijungta dalis Vidurinės Azijos, blogėjo santykiai su Vokietija, gerėjo su Prancūzija, 1891-1893 m. su ja sudaryta sąjunga.

Antisemitizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Žydams buvo suvaržyta teisė laisvai judėti. Vienintelė vieta, kur jiems buvo leidžiama gyventi, buvo Lenkija ir Pabaltijo gubernijos.

Vaikai[taisyti | redaguoti kodą]

Aleksandro III mirtis
Aleksandras III
Gimė: 1845 m. kovo 10 d. Mirė: 1894 m. lapkričio 1 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Aleksandras II
Rusijos imperatorius
18811894
Po to:
Nikolajus II
Prieš tai:
Aleksandras II
Lenkijos karalius
18251855
Po to:
Nikolajus II
Prieš tai:
Aleksandras II
Suomijos didysis kunigaikštis
18811894
Po to:
Nikolajus II

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Antanas Kulakauskas. Aleksandras III. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 308 psl.