Stefanija Ladigienė
| Stefanija Ladigienė | |
|---|---|
| Gimė | 1901 m. sausio 23 d. Vabalninkai |
| Mirė | 1967 m. rugsėjo 18 d. (66 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Saltoniškių kapinėse |
| Tėvas | Tomas Paliulis |
| Motina | Natalija Paliulienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazys Ladiga |
| Vaikai | Algis Marijonas, Irena, Pranas Linas, Benediktas, Marija, Joana Irena |
| Veikla | visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė |
Stefanija Paliulytė-Ladigienė (1901 m. sausio 23 d. Vabalninkuose – 1967 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje) – Lietuvos visuomenės veikėja, ateitininkė, pedagogė, publicistė, tremtinė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė mokytojo Tomo ir Natalijos Paliulių šeimoje. Tėvas turėjo didelę trobą, garinį malūną, prijautė knygnešiams, pas save slėpė knygas. Stefanija turėjo vyresnias seseris: siuvėją Nataliją, akušerę Severiną, Kotryną, tapusią vienuole kultūriete bei gera kulinarijos specialiste. Už Stefaniją jaunesni buvo: Irena, kuri irgi tapo vienuole ir Aloyzas, tapęs mokytoju.
1915 m. baigė Biržų keturių klasių miesto mokyklą ir dėl karo iš karto pasitraukė į Rusiją. Petrograde dvejus metus mokėsi gimnazijoje, trečiuosius – Tambovo „Žiburio“ gimnazijoje, kurią 1918 m. baigė aukso medaliu.
1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo korespondente Vilniuje. Persikėlusi į Kauną, dirbo Žemės ūkio ministerijoje. 1920 m. rugsėjo 12 d. ištekėjo už karininko Kazio Ladigos. Su juo susilaukė šešių vaikų: Algio Marijono (g. 1922 m.), Irenos (g. 1925 m.), Prano Lino (g. 1926 m.), Benedikto (g. 1929 m.), Marijos (g. 1931 m.), Joanos Irenos (g. 1932 m.).
1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris“ numerius. Dirbo „Lietuvos“ redakcijoje, stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. Marijampolės gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. Trejus metus studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. 1926 m. nuo katalikų bloko buvo išrinkta į 3-iąjį Seimą. Porą metų iki 1927 m. kartu su Pranu Dovydaičiu redagavo žurnalą ateitininkėms „Naujoji vaidilutė“. Pasižymėjo aiškiomis to meto feministinėmis pažiūromis, tai yra, kad moteris turi sugebėti užsidirbti sau duonai, turėti savo nuomonę ir kiek įmanoma daugiau lavintis. Dėl to kvietė moteris neužsidaryti tik namų rūpesčiuose.
Dėl politinių pažiūrų vyrui išėjus į atsargą, 1927 m. šeima persikėlė gyventi į Gulbinėnų dvarą, kur K. Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia ir toliau retsykiais rašė straipsnius auklėjimo klausimais bei rengė ir vedė trijų dienų kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose. Gyvendama ūkyje ji pati savo šešiems vaikams suteikė pradžios mokslą bei paruošė gimnazijai.
Kasdienybės rutina, gyvenimas toli nuo sostinės ir jos kultūrinio gyvenimo, anot Onos Beleckienės, ją slėgė. „Mano mintys toli toli nuo tų bulvių ir lupynų... Kai man labai sunku, aš tyliai užgiedu ar uždainuoju. Tada sieloj nejaučiu kartėlio.“ (Esame, p. 117) Dėl to, gyvendama savo ūkyje, ir toliau organizavo vietinius žmones, stengėsi pagyvinti parapijos gyvenimą. Anot dukters Marijos, per Kalėdas organizuodavo Betliejaus gyvąjį paveikslą, kur vaidindavo vietiniai vaikai. Daug dėmesio skyrė parapijos chorui, pati turėjo labai gerą klausą ir sodrų balsą, akompanuodavo vargonais, kas tais laikais buvo didžiulė retenybė. (Esame, p. 68)
1940 m. rugpjūčio 12 d. sovietams areštavus Kazį Ladigą, ji su vyresniais vaikais Irena ir Linu persikėlė gyventi į Vilnių, kur pragyvenimui užsidirbo mokydama matematikos amatų mokykloje. Irena ir Linas lankė gimnaziją Vilniuje, Algis studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Benediktą, Marytę ir Joaną Gulbinėnuose globojo sesuo Natalija Paliulytė. 1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, Gulbinėnų dvaras buvo grąžintas. Ūkiu iki pat bolševikų sugrįžimo rūpinosi vyriausias sūnus Algis.
1944 m. pavasarį S. Ladigienei į namus atvedė žydaitę – Ireną Veisaitę.[1] Nepaisydama rizikos, sutiko ją paslėpti ir priglausti. Čia Veisaitė liko gyventi iki pat S. Ladigienės arešto 1946 m. kovo 14 d. Kalėjo Lukiškėse, Pečioros lageryje, Taišete. 1956 m. paleista iš lagerio, tolimesnę tremtį praleido Irkutsko srityje kartu su ištremtais sūnumis Algiu ir Benu. 1957 m. kartu su jais grįžo į Lietuvą bei apsigyveno pas dukrą Mariją.
Stefanija Ladigienė mirė 1967 m. Vilniuje.[2] Palaidota Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos (sud. Ema Mikulėnaitė). – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003. – 370 p.: iliustr. – ISBN 9986-757-57-6