Romos senatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ciceronas senate sako kalbą prieš Katiliną, XIX a. freska

Romos senatas (lot. Senatus) – pagrindinis Romos respublikos valdžios organas (nuo 509 m. pr. m. e.) ir vėliau – formalus ją pakeitusios Romos imperijos valdžios organas iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Vėliau senatas dar rinkosi iki VI a. antros pusės.

Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio senex (senis ar senolis), ir reiškia senolių tarybą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak romėnų legendos, senatą įkūręs dar Romulas. Tai buvo patarėjų taryba, susidedanti iš 100 šeimų vyresniųjų, vadinamų Tėvais (Patres). Vėliau, susiformavus Romos respublikai, Lucijus Junijus Brutas padidino senatorių skaičių iki 300.

Romos piliečiai buvo suskirstyti į dvi grupes: Senatas ir Žmonės (žr. Romos Senatas ir Žmonės, SPQR). Žmonės, arba Liaudis, buvo visi piliečiai, nepriklausantys senatui. Liaudies susirinkimai (Comitia Centuriata ir Comitia Tributa) leisdavo naujus įstatymus, o plebėjų taryba dar ir rinkdavo magistratus. Pats senatas neturėjo įstatymų leidžiamosios galios, jis šiuo klausimu tik patardavo plebėjų tarybai.

Tačiau senatas vienintelis siųsdavo ir priimdavo ambasadorius, skirdavo pareigūnus valdyti viešosioms žemėms (įskaitant provincijas), galėdavo skelbti karą, tvarkydavo biudžetą. Taip pat senatas patvirtindavo miesto konsulus ir pavojaus atveju galėdavo skirti diktatorių.

Nuo vėlyvosios Respublikos (121 m. pr. m. e.) senatas atsisakė diktatorių skyrimo praktikos ir vietoje to pavojaus atvejais pradėjo naudoti Senatus consultum ultimum potvarkį, įvedantį karinę padėtį ir suteikiantį didesnę valdžią konsulams. Tačiau realiai keli žmonės buvo paskelbti diktatoriais (Sula, Cezaris). Šis periodas taip pat pasižymėjo labai atkaklia optimatų ir populiarų – dviejų senato frakcijų – kova.

Senato reali galia įvairiai skyrėsi Romos imperijos periodu, tačiau ji buvo žymiai silpnesnė, nei Respublikoje. Dabar didesnę valdžią jau turėdavo imperatorius (princepsas).

Paskutinis žinomas senato priimtas sprendimas yra dviejų ambasadorių išsiuntimas į Konstantinopolį 580 m. e. m.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Senato veikla ir pati valdžios forma buvo siejama su religija. Jis rinkdavosi specialioje pašventintoje šventykloje (įprastai – Curia Hostilia, naujųjų metų proga – Jupiterio šventykloje, o karo metu – Belonos šventykloje). Senatas galėdavo posėdžiauti tik tarp saulėtekio ir saulėlydžio. Sesija prasidėdavo specialia malda ir atnašavimais. Taip pat, negalėdavo posėdžiauti, kai būdavo rengiami liaudies susirinkimai ar posėdžiaudavo liaudies tarybos.

Debatų trukmė ribojama nebuvo ir tuo būdavo dažnai piktnaudžiaujama. Senatoriai ilgomis kalbomis ir diskusijomis mėgindavo užvilkinti nepatinkamų sprendimų priėmimą.

Nelabai svarbiais klausimais balsuojama būdavo balsu ar pakeliant ranką, tačiau svarbiais – pasiskirstymu, kai senato nariai tiesiogine prasme pereidavo į vieną ar kitą patalpos pusę.

Žinoma, kad būdavo reikalingas kvorumas, tačiau kiek senatorių jį sudarė – neaišku.

Narystė[taisyti | redaguoti kodą]

Visi žmonių išrinkti magistratai – kvestoriai, edilai, pretoriai ir konsulai – tapdavo senatoriais visam gyvenimui. Senatoriai, kurie nebuvo išrinkti magistratais, būdavo vadinami senatores pedarii ir posėdžiuose neturėdavo teisės pasisakyti, galėdavo tik balsuoti. Jų skaičius labai išaugo valdant Sulai ir sudarė beveik pusę senato.

Cenzoriai turėdavo teisę atimti narystę senate, jei konkretus senatorius būdavo pripažįstamas kaltu dėl korupcijos, neteisingai skyręs mirties bausmę ar pažeidęs viešąją moralę. Taip pat narystė galėjo būti atimta dėl kito senatoriaus veto ignoravimo, ir net dėl gerų religinių ženklų ignoravimo.