Optimatai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Optimatai (lot. Optimates, vienaskaita optimas, liet. Geriausi vyrai) – vėlyvosios Romos Respublikos senato frakcija, lietuviškoje literatūroje dažnai vadinama partija. Jie daugiausiai palaikė kilmingųjų interesus, siekė apriboti Plebėjų tribūnų ir liaudies susirinkimų įtaką bei juridinę galią, padidinti senato valdžią. Taip pat optimatai kovojo prieš atskirus karvedžius, kurie savo įtakai stiprinti naudodavo armiją, liaudies tribūnatą bei viešosios nuomonės formavimą. Vieni žymiausių tokių pavyzdžių buvo Gajus Marijus ir Gajus Julijus Cezaris. Ši frakcija kovojo ir prieš Romos piliečių teisių dalijimą provincijų miestams.

Optimatai į savo gretas daugiausiai priimdavo taip pat tik kilminguosius. Viena iš ryškiausių išimčių buvo Markas Tulijus Ciceronas, kurio giminėje anksčiau nebuvo nei vieno senatoriaus ar politiko. Nepaisant to, Ciceronas buvo optimatų frakcijos narys ir sugebėjo tapti vienu iš įtakingiausių senatorių.

Optimatų įtaka pasiekė viršūnę valdant diktatoriui Lucijui Kornelijui Sulai (81 – 79 m. pr. m. e). Šiuo laikotarpiu liaudies susirinkimai beveik nebeturėjo įtakos ir teisinės galios. Senato narių skaičius nuo 300 padidintas iki 600. Didžiulis skaičius populiarų – nekilminguosius atstovaujančios senato frakcijos narių – buvo išžudyti ar ištremti proskripcijomis. Tačiau Sulai atsisakius diktatoriaus pareigų ir netrukus mirus, optimatų galia vėl sumažėjo.

Be jau minėtų Cicerono ir Sulos, kiti žymesni optimatai buvo Katonas Jaunesnysis, Titas Anijus Milonas, Markas Kalpurnijus Bibulas, Markas Junijus Brutas. Nors nekilmingas Gnėjus Pompėjus Didysis visu savo karjeros metu oponavo optimatams, jos pabaigoje susivienyjo kovoje prieš Cezarį.