Tetrarchija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Tetrarchai“. Skulptūra stovinti Venecijoje, Šv. Morkaus bazilikoje

Tetrarchija (gr. Τετραρχία – keturvaldystė) – senovės Graikijos ir Romos valdymo sistema, įvesta imperatoriaus Diokletiano. Pagal ją imperijoje valdžią dalijosi 4 valdovai: 2 vyresnieji, turėję augustų titulus, ir 2 pagalbininkai, vadinti cezariais (įpėdiniai).

284−476 m. pr. m. e. buvo senovės Romos valstybės periodas − Dominatas (tai imperijos forma, kai imperatorius tampa viešpačiu savo pavaldinių atžvilgiu). Prasidėjo nuo Diokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį senatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį − tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).

Keturių tetrarchų sostinė buvo ne Roma, o kiti miestai, išsidėstę arčiau imperijos sienų:

Nors tetrarchija gyvavo iki 313 m., daugelis jos funkcijų išliko ir vėliau.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Tetrarchija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka