Daugumos atstovavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Daugumos atstovavimas (dar vadinamas mažoritarizmu (nuo pranc. majoritédauguma) arba pliuralizmu) yra rinkimų sistema, pagal kurią atstovu išrenkamas daugiausiai balsų gavęs kandidatas. Ši sistema dar skirstoma į paprastosios (arba santykinės) ir absoliučiosios daugumos variacijas.[1]

Paprastosios (santykinės) daugumos atstovavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal paprastosios daugumos sistemą pergalei rinkimuose pasiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. Pavyzdžiui, jeigu vienas iš kandidatų surinko 30 % balsų, o jo konkurentai atitinkamai 20 %, 15 %, 10 %, 8 % ir t. t., tai pagal šią sistemą pergalė priklausys kandidatui, surinkusiam 30 % balsų.

Absoliučiosios daugumos atstovavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Norint laimėti rinkimus pagal absoliučiosios daugumos sistema, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t. y. 50 % + 1 balsas. Per rinkimus nė vienam kandidatui nesurinkus absoliučios daugumos, reikia organizuoti antrą rinkimų turą, kuriame dalyvaus du ar daugiau kandidatų, pirmajame ture surinkusių daugiausiai balsų. To galima išvengti suteikiant rinkėjams alternatyvų balsą - leidimą nurodyti ne tik labiausiai patikusį kandidatą, bet ir sureitinguoti likusius. Tokiu atveju nei vienam kandidatui nesurinkus absoliučiosios daugumos, mažiausiai balsų gavusio kandidato biuleteniai peržiūrimi ir iš jų balsai atiduodami kandidatams, pažymėtiems antru numeriu. Šiuo principu skaičiavimas atliekamas tol, kol vienas iš kandidatų galiausiai surenka absoliučiąją daugumą.

Poveikis politinei sistemai[taisyti | redaguoti kodą]

Ši sistema yra palanki didelėms partijoms, tačiau labai nepalanki mažoms. Tos, kurios neturi didelės įtakos ir kurias remia nedidelis rinkėjų skaičius, neturi galimybės kada nors laimėti rinkimus, kuriuose dėl mandato varžosi dvi stambiausios partijos. Dėl šios priežasties mažoms partijoms tenka prisidėti prie kurios nors iš didžiųjų, likti politinio gyvenimo pakraštyje arba visai iš jo pasitraukti.

Daugumos atstovavimo sistema taip pat verčia šalies politines jėgas ieškoti kompromiso ir jungtis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš jų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų poreikių. Be to, pagal daugumos atstovavimą vykdomi rinkimai linkę šalyje formuoti dvipartinę sistemą, kuri padidina vienpartinių (nekoalicinių) vyriausybių tikimybę.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumos atstovavimo sistema kritikuojama dėl neteisingo rinkėjų nuomonės atspindėjimo ir balsų "iššvaistymo". Pavyzdžiui, suskaičiavus balsus paaiškėja, kad antrame ture kandidatas A gavo 49,2 %, o B - 50,8 % balsų. Taigi net ir maža persvara laimėjęs kandidatas B laimi rinkimus ir gauna mandatą, o balsai atiduoti už kandidatą A "prapuola". Dar didesnis balsų netekimas gali būti nesant antrajam rinkimų turui. Pavyzdžiui, keturiems kandidatams A, B, C ir D gavus atitinkamai 33 %, 27 %, 25 % ir 15 % balsų, kandidatas A laimi, o likusi elektorato dalis, sudaranti 67% visų balsuotojų, išlieka neatstovaujama. Dėl šios priežasties daugumos atstovavimo sistema laikoma kaip viena iš neproporcingiausių.

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumos atstovavimo sistema naudojama renkant Anglijos, JAV, Kanados parlamentą bei daugumos valstybių prezidentus. Ji populiari ir nevalstybinės valdžios rinkimuose.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • David Robertson. The Routledge dictionary of politics, 3rd edition. Routledge, 2004

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algis Krupavičius, Robertas Pogorelis. Rinkimų sistema ir rinkimai. iš Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004. p. 248-249