Ramygalos gatvė (Panevėžys)

Pridėti nuorodas
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ramygalos gatvė (Panevėžys)
Gyvenvietė Panevėžys
Ilgis 3,2 km
Pradžia Vilniaus gatvė
Pabaiga A8 magistralinis kelias
Atidaryta (-as) XVI a.

Ramygalos gatvė – viena seniausių gatvių Panevėžio mieste, besitęsianti ir už miesto ribų Velžio bei Ramygalos seniūnijose. Prasideda miesto centre, Laisvės aikštės pietiniame kampe, sankryžoje su Vilniaus gatve, tęsiasi pietų ir pietryčių kryptimis iki miesto ribos, toliau – pietvakarių ir pietų kryptimis pro Pažagienių, Šilagalio, Šilaičių kaimus ir baigiasi ties Uliūnais (pagal Registrų centro duomenis). Gatvės tęsinys – A8 magistralinis kelias.

Gatvės ilgis miesto ribose – 3,217 km.[1] Iki sankryžos su J. Basanavičiaus gatve Ramygalos gatvė dviejų eismo juostų, toliau – keturių. Gatvė yra pagrindinis įvažiavimas į miestą iš dviejų Lietuvos didmiesčių – Vilniaus ir Kauno. Gatvės atkarpa nuo Vilniaus iki Aukštaičių gatvių kursuoja 5 ir 9 maršruto, nuo Aukštaičių iki Beržų gatvių – 7, 11, 13 ir N1 maršruto miesto autobusai.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos kariuomenės paradas Ramygalos gatvėje 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines

XVI a. pr. Nevėžio kairiajame krante įsikūrė Naujojo Panevėžio miestelis, 1554–1556 m. turėjęs turgų ir 3 gatves. Gatvės buvo bevardės, bet viena iš jų, turėjusi daugiausia sklypų (vienoje pusėje 20, kitoje – 15), istorikų tapatinama su vėlesne Ramygalos gatve. Gatvė veikiausiai buvo prekybos kelio per Ramygalą į Rygą, 1560 m. dokumente vadinamo „Didžiuoju Kernavės keliu į Livoniją“, trasoje. 1738 m. jau minima Ramygalos gatvė su 44 sklypais (vienoje pusėje 23, kitoje – 21). 1788 m. Šeduvos grafystės inventoriuje Ramygalos gatvėje surašyti 40 sklypų. 1809 m. Ramygalos gatvėje buvo 58 sklypai, iš jų 47 apstatyti; gyveno gydytojas, 5 krautuvininkai, 3 amatininkai, mėsininkas, žemdirbiai. 1809 m. Ramygalos gatvėje įsikūrė iš Naujamiesčio dvaro ir miestelio valdų išvaryta karaimų bendruomenė. 1826 m. pradėtos grįsti pagrindinės miesto gatvės, tarp jų ir Ramygalos. 1860 m. prie Ramygalos gatvės ir turgaus aikštės ribos skirtas sklypas bažnyčios statybai. Statyba pradėta 1862 m., bet dėl 1863 m. sukilimo nutraukta, bažnyčios statybai skirtos lėšos ir medžiagos konfiskuotos.[3] XIX a. Ramygalos gatvė buvo ilgiausia mieste.[4]

XX a. pr. didesnėje gatvės dalyje, toliau nuo miesto centro, vyravo vienaaukščiai mediniai namai. Sovietmečiu dalis senųjų namų išgriauta, pastatyta penkiaaukščių ir 9 aukštų daugiabučių. Nutiestos naujos, su Ramygalos gatve susikertančios Vilniaus, Nemuno ir Beržų gatvės. Netoli Kristaus Karaliaus katedros kapinių prie Ramygalos gatvės prijungta Jono Basanavičiaus gatvė, pagrindinis eismo srautas nukreiptas naująja gatve. Miesto pakraštyje įrengta prekybos bazė.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ramygalos gatvės pradžia. Kairėje – „Amerikonų namas“, dešinėje – Panevėžio gaisrinės pastatas

Nuo gatvės pradžios iki Aukštaičių ir Nemuno gatvių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ramygalos gatvė prasideda 13-tu numeriu pažymėtu daugiabučiu namu, stovinčiu sankryžoje su Vilniaus gatve. Gatvės pradžiai iki Aukštaičių/Nemuno gatvių sankryžos būdingas mišrus įvairių tūrių ir paskirties pastatų užstatymas. Nuo gatvės atsišakoja Žemaitės, Katedros ir Algirdo šalutinės gatvės.

Ramygalos g. 14 – triaukštis Panevėžio gaisrinės pastatas, dabartinę išvaizdą įgijęs po 2006 m. rekonstrukcijos.[5] Panevėžio gaisrininkai Ramygalos gatvėje įsikūrė 1913 m., nusipirkę sklypą su buvusių kareivinių pastatais.[6]

Ramygalos g. 15 – triaukštis daugiabutis, statytas pokario metais, panevėžiečių vadinamas „Amerikonų namu“.[7] Name gyveno žymūs Panevėžio teatralai: aktoriai Steponas Kosmauskas, Henrika Hokušaitė, televizijos režisierė Margarita Kosmauskaitė, scenografai Vygantas Kosmauskas ir Albertas Stepanka. Jų atminimui prie namo sienos įrengta granito lenta. Namas 2014 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.[8]

Ramygalos g. 16 – Panevėžio Vilties progimnazija. Pastatas stovi kiek atokiau nuo gatvės, statytas 1964 m. Panevėžio 3-ajai vidurinei mokyklai – vienintelei rusakalbių mokyklai mieste. Progimnazijos priestate (Respublikos 16 a) įsikūrusi Panevėžio dailės mokykla.

Buvusios žydžių mergaičių gimnazijos pastatas Ramygalos gatvėje 18

Ramygalos g. 18 – gelsvų plytų dviaukštis Panevėžio žydžių mergaičių gimnazijos pastatas. Gimnazija atidaryta 1928 m. specialiai jai pastatytame pastate su didelėmis ir šviesiomis klasėmis, centriniu šildymu, erdviu kiemu. Tai buvo privati religinės krypties mokykla, kurioje daugiausia mokėsi pasiturinčių žydų dukros.[9] Veikė iki 1940 arba 1941 m., vėliau pastatu naudojosi kitos mokyklos, šiuo metu jame įsikūręs jaunimo centras, Panevėžio žydų bendruomenė. Pastatas 2007 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[10] Prie pastato sienos kabo paminklinė lenta apie gimnazijos įkūrimą 1922 m.

Senasis Panevėžio ješivos pastatas Ramygalos gatvėje 24

Ramygalos g. 24 – istorizmo stilistikos senasis Panevėžio ješivos pastatas, statytas 1901 m. Pastate veikė maldos namai, buvo įsikūrusi rabino administracija. Šiuo metu naudojamas komercinėms patalpoms. 2009 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[11][9]

Ramygalos g. 25 – Panevėžio ligoninės infekcinių ligų korpusas. Statytas sovietmečiu, pagal individualų projektą, nugriovus senąjį mūrinį buvusios žydų ligoninės pastatą. Žydų ligoninė į pastatą perkelta iš Aptiekos (Elektros) gatvės 1919 m. Turėjo 70 lovų, vėliau praplėsta, modernizuota. Iki 1930 m. jai vadovavo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras, jo atminimui prie dabartinės ligoninės 2015 m. atidengta memorialinė lenta. Ligoninė buvo išlaikoma iš bendruomenės lėšų, tarpukariu priėmė visus, ne tik žydiškos kilmės ligonius.[12][13]

Ramygalos g. 28, 30, 32 – išlikęs istorinio užstatymo fragmentas. 32-asis namas dviaukštis, istorizmo stilistikos, raudonų plytų. Pirmame aukšte – komercinės patalpos.

Ramygalos g. 41 a – toli nuo gatvės, už Juozo Miltinio gimnazijos stovinti į Kultūros vertybių registrą 1993 m. įtraukta sodyba, kurioje 1904–1912 ir 1918–1920 m. gyveno chirurgas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, akademikas Vladas Kuzma. Greta sodybos pastatytas granitinis atminimo ženklas.[14]

Panevėžio kenesa 1939 m.

Ramygalos g. 43 – „Čičinsko“ užeiga. Sovietmečiu restauruotame XIX a. pab. pastate įkurtas specializuotas alaus baras „Aukštaitis“, panevėžiečių vadintas „Čičinsko alude“. Garsėjo Panevėžyje ir už miesto ribų, buvo gausiai lankomas, turėjo savo firminius kepsnius.[15][16]

Ramygalos g. 46, 48, 50 – penkiaaukščiai daugiabučiai, statyti sovietų kariškiams, nugriovus tankiai užstatytą senų medinių vienaaukščių namų kvartalą. 50-tojo namo gale, ties sankryža su Nemuno gatve, pastatytas paminklinis akmuo iki Antrojo pasaulinio karo čia veikusiai karaimų kenesai įamžinti. Pirmoji kenesa buvo medinė, vėliau jos vietoje pastatyta mūrinė. Po karo sumažėjus bendruomenei, kenesa tapo nenaudojama, 1952 m. uždaryta, perduota bibliotekai, o 1970 m. nugriauta. Kenesa buvo lakoniškų architektūros formų, artimo sinagogoms tūrio.[17]

Nuo Aukštaičių ir Nemuno gatvių iki Jono Basanavičiaus gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ramygalos gatvės malūnai 1930 m.

Gatvės ruožui būdingas vienaaukščių medinių ir mūrinių gyvenamųjų namų bei penkiaaukščių ir 9 aukštų daugiabučių užstatymas. Yra parduotuvių, mokymo įstaigų. Gatvė kertasi su Aukštaičių/Nemuno, Beržų gatvėmis (abi sankryžos reguliuojamos), atsišakoja šalutinė Durpyno gatvė.

Ramygalos g. 99 – Panevėžio Žemynos progimnazija, buvusi Panevėžio 14-oji vidurinė mokykla, įsteigta 1979 m.

Ramygalos g. 111 a – buvęs vėjo malūnas, statytas apie 1880 m. Priklausė žydui Meško, 1921 m. iš jo nusipirko J. Biežis. 1948 m. malunas nacionalizuotas, sovietmečiu stovėjo apleistas. 1988 m. rekonstruotas, įrengta mokyklinė observatorija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grąžintas J. Biežio įpėdiniams. 2011 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[18]

Ramygalos g. 121 a – buvęs vėjo malūnas, pastatytas 1875 m. Tarpukariu malūne buvo įrengtas lokomobilis. 1931 m. malūną įsigijo Z. Pranckūnas, šalia įrengė lentpjūvę, milo vėlyklą ir dažyklą. 1936 m. pertvarkytas į elektra varomą, nuimti sparnai. Sovietmečiu malūnas nacionalizuotas, 1980 m. uždarytas. 1992 m. grąžintas Z. Pranckūno palikuonims, 2014 m. atnaujintas, uždėti sparnai. 2011 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[19][20]

Nuo Jono Basanavičiaus gatvės iki miesto ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kristaus Karaliaus Katedros kapinių pagrindiniai vartai

Nuo sankryžos su J. Basanavičiaus gatve Ramygalos gatvė išplatėja, tampa magistraline. Dešinėje pusėje iki Matininkų gatvelės driekiasi vienaaukščių gyvenamųjų namų eilė, toliau – laukai su pavienėmis sodybomis. Kairėje pusėje plyti Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinės, įkurtos 1914 m. Kapinėse palaidoti rašytojų Julijono Lindės-Dobilo, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, muziko Mykolo Karkos, režisieriaus Juozo Miltinio, aktorių Gedimino Karkos, Vaclovo Blėdžio, Broniaus Babkausko, Aurimo Babkausko ir kitų žymių žmonių palaikai.[21]

Už kapinių atsišakoja Kėdainių gatvė, šalia jos stovi „Norfa“ prekybos centras. Už jo – sovietmečiu buvusios prekybos bazės statiniai, dabar – įvairių įmonių sandėliai, gamybinės patalpos ir parduotuvės. Toliau gatvė tęsiasi miesto riba šalia Pažagienių kaimo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Panevėžio miesto savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašas[neveikianti nuoroda], Panevėžio miesto savivaldybės taryba, Sprendimas dėl Panevėžio miesto savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo Nr. 1–8, 2016-01-28. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  2. ↑ Maršrutų tvarkaraščiai, stops.lt. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  3. ↑ Kazimieras Paltarokas, Panevėžio bažnyčios, p. 19. Panevėžys, 1936 m. Virtuali kultūros paveldo sistema. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  4. ↑ Algimantas Miškinis, Panevėžio urbanistinė raida iki 1871 – 1872 m., Panevėžio kraštotyros muziejus. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  5. ↑ Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2-osios komandos pastato rekonstrukcija, Architektūros centras. Nuoroda tikrinta 2020-11-10.
  6. ↑ Stasė Mikeliūnienė, Panevėžio miesto Sodų gatvės istorija, 1993–1994. Virtuali kultūros paveldo sistema. Nuoroda tikrinta 2020-11-10.
  7. ↑ Angelė Mikelinskaitė, Teatro ženklai Panevėžio mieste, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. 2016-08-19. Nuoroda tikrinta 2020-11-09.
  8. ↑ „Namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-09.
  9. ↑ 9,0 9,1 Panevėžio apskrities žydų paveldas, Panevėžio miesto žydų bendruomenė. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  10. ↑ „Namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-10.
  11. ↑ „Panevėžio ješiboto pastatas II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  12. ↑ Joana Viga Čiplytė, Panevėžio miesto žydų ligoninės medikai. Iki 1940 metų, Asmenybės. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  13. ↑ Rasa Karvelytė, Žydų paveldo pėdsakais Panevėžyje, Sekundė, 2019-01-27. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  14. ↑ „Namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  15. ↑ Limina Kepalaitė, Valdžia mes milijonus į garsią smuklę, Lietuvos Rytas, 2007-11-23. Archyvuota 2020-11-12. Nuoroda tikrinta 2021-03-25.
  16. ↑ “Žalioji” – pirmoji vieša maitinimo įstaiga Panevėžyje, sovietmečiu lankytojams pasiūliusi dar neregėtą patiekalą – picą, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2019-12-14. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  17. ↑ Dr. Marija Rupeikienė, Tautinių mažumų sakralinis paveldas, p. 28–30. Panevėžio kraštotyros muziejaus medžiaga. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  18. ↑ „Vėjo malūnas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  19. ↑ „Vėjo malūnas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  20. ↑ Salvijus Kulevičius, Panevėžys (Ramygalos g. 121A). Malūno istorija, Lietuvos malūnai, 2019-12-27. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.
  21. ↑ Lina Dranseikaitė, Kapinės – Panevėžio istorijos paminklas, Sekundė, 2019-11-01. Nuoroda tikrinta 2020-11-09.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Joana Viga Čiplytė, „Kaimynai. Panevėžio miesto Ramygalos gatvė. XIX a. vidurys – XX a. pabaiga“. Vilnius, Homo liber, 2004. ISBN 9955-449-74-8.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ramygalos_gatvė_(Panevėžys)&oldid=7139400"