Rafaelis Reinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Rafaelis Abramovičius Reinas
Rafail Abramovich Rein
Gimė: 1880 m. liepos 21 d.
Dinaburge
Mirė: 1963 m. balandžio 11 d. (82 metai)
Niujorke
Vaikai:

Michaelis

Veikla: Rusijos socialdemokratų partijos (menševikų) ir Bundo vadovas
Partija: 1906 m. RSDDP

Rafaelis Abramovičius Reinas (Rafail Abramovich Rein, 1880 m. liepos 21 d. Dinaburge – 1963 m. balandžio 11 d. Niujorke) – Rusijos socialdemokratų partijos (menševikų) ir Bundo vadovas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1901 m. buvo pašalintas iš Rygos politechnikos instituto už dalyvavimą studentų revoliucionierių judėjime, mokslus baigė Lježe.

Nuo 1901 m. Bundo narys, nuo 1904 m. Bundo Centro komiteto narys. 1905 m. dalyvavo revoliucijos įvykiuose Lietuvoje, vėliau išvyko į Petrapilį, buvo išrinktas į Peterburgo tarybą. 1906 m. dalyvavo RSDDP jungtiniame suvažiavime, tapo RSDDP CK nariu. Laikėsi reformistinių pozicijų. Nuo 1907 m. atstovavo RSDDP II Internacionale, buvo jo Biuro narys. 1910 m. buvo suimtas, ištremtas į Vologdos guberniją, bet pabėgo. Išvykęs į Austriją dirbo laikraščių redakcijose.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos grįžo į Rusiją, dirbo Bundo CK, dalyvavo menševikų internacionalistų veikloje, buvo išrinktas į Petrogrado tarybą. Pirmajame Rusijos darbininkų ir kareivių deputatų tarybų suvažiavime propagavo nacionalinių kultūrinių autonomijų idėją. Buvo išrinktas Centrinio vykdomojo komiteto nariu, CVK biuro nariu.

Liepos krizės metu paskelbė apie bolševikų rengiamą samokslą. II RDKDT suvažiavime pasiūlė nutraukti jo darbą, protestuojant prieš bolševikų įvykdytą perversmą. Nuvertus Laikinąją vyriausybę siūlė sudaryti plačią koaliciją ir paskelbti taiką be nugalėtojų ir nugalėtųjų. Atstovavo menševikus trečiojo ir ketvirtojo šaukimo Rusijos CVK. Priešinosi Bresto taikos sudarymui.

1918 m. organizavo fabrikų ir gamyklų įgaliotinių judėjimą izoliuoti bolševikus nuo darbininkų. Liepos 23 d. buvo suimtas, bet tarpininkaujant Vakarų šalių socialdemokratams, po 6 mėn. paleistas. Po XII Bundo konferencijos, nusprendusios susijungti su bolševikais, įkūrė „Socialdemokratų Bundą“.

1920 m. emigravo, tapo Dviejų su puse, vėliau Socialistų Darbininkų Internacionalo vienu iš lyderių, Biuro nariu. Ispanijos pilietiniame kare be žinios dingo jo sūnus Michaelis.

Dalyvavo LSDOU konferencijoje 1930 m. gruodžio 15 – 16 d. Berlyne. Nuo 1933 m. padėjo Paryžiuje atsidūrusiems LSDOU vadovams.

1940 m. emigravęs į JAV užsiėmė literatūrine veikla, 1962 m. anglų kalba išleista jo memuarų knyga „Tarybinė revoliucija 1917–1939 m.