Radijo imtuvai Lietuvoje
 |
Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus). |
Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924 m. ir kėlė didelį žmonių susidomėjimą bei nuostabą, ypač provincijos gyventojams, pastarieji radiją laikė stebuklu. Radijo imtuvai suburdavo žmones kartu paklausyti žinių, dainų, šventinių transliacijų, bei kitų radijo laidų.
Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių. Nuo 1926 m., pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Visi radijo imtuvai buvo registruojami kaip abonentai ir už juos mokėtas mokestis.
Turinys |
[taisyti] Pirmieji radijo aparatai
Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių radijo imtuvų su garsiakalbiu kaina 1926–1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau. Prie šios sumos dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvus galėjo sau leisti tik turtingesni. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt miesto ir 3 Lt kaimo gyventojams.
[taisyti] Savadarbiai detektoriniai radijo imtuvai
Pigesnis būdas buvo naudoti detektorinį radijo aparatą su ausinėm. Tokį detektorinį aparatą tuo metu buvo galima įsigyti už 100 litų. Šiems aparatams nereikėjo nei baterijų, nei elektros maitinimo, mokestis už tokio aparato naudojimą buvo tik 1 litas per mėnesį. Klausymui buvo reikalinga antena – ilgas varinis laidas, ištemptas tarp pastatų, karčių ar tarp medžių ir įžeminimo. Kaip tai įrengti, aprašė pirmas tuometinis radijui skirtas žurnalas – „Radio mėgėjas“. 1927 m. balandžio mėnesį jį pradėjo leisti Kauno aukštesniosios technikos mokyklos radijo mėgėjų būrelis. Redagavo Antanas Mildažis. Taip pat aprašymų buvo knygelėje „Kaip pasidirbti radijo imtuvą“. 1927 m. Šiauliuose ją išleido vienas iš pirmųjų Lietuvos radistų – Stasys Brašiškis.
Mėgstantys radijo techniką detektorinius radijo aparatus gamino patys pagal aprašymus. Reikėjo nusipirkti ausines už 20 litų, vielos ritei susukti, dar kondensatorių už keletą litų bei specialų kristalą – detektorių. Ši detalė radijo bangų virpesius paverčia girdimais garsais. Šį kristalą buvo galima pasidaryti pačiam – kaitinant smulkintus sieros ir švino gabaliukus. Kaitinti reikėjo du kartus – pirmą - mėgintuvėlyje, antrą kartą – hermetiškai uždarius moliniame inde kuo didesnėje temperatūroje. Ataušus ir suskaldžius buvo gaunami galenito kristalai. Jie nebuvo labai kokybiški ir neprilygo pramonėje gaminamiems detektoriams, tačiau radijo imtuvai su tokiais savadarbiais detektoriais veikdavo palyginti neblogai. Su kokybiška antena detektorinis imtuvas tarpukario Kaune galėdavo priimti ne tik vietos bet ir galingesnių Europos radijo stočių bangas.
[taisyti] Radijo įrangos importas
Iki II pasaulinio karo didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1934–1936 metais už 300–600 litų galima buvo nusipirkti importinius radijo aparatus: Olandišką Philips, dukterinių Philips kompanijų „Siera“, „Mediator“ radijas, Vokišką Blaupunkt, Telefunken, Lorenz, Austrų Minerva ar Anglų Marconi. Dar pigiau kainavo amerikiečių radijas Zenith. Radijo aparatus Lietuvoje pardavinėjo latvių VEF ir kitų jų firmų atstovai. Buvo ir mažai žinomų bei nedideliais kiekiais gaminamų Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių radijų. Prieš karą pasirodė ir radijo aparatai su plokštelių grotuvais.
[taisyti] Gamyba Lietuvoje
[taisyti] Nepriklausomoje Lietuvoje
Lietuvoje pirma radijo imtuvus nedideliais kiekiais pradėjo gaminti S. Brašiškio laboratorija Šiauliuose (1925–1931 m.), Šiaulių įmonė „Dubysa“, Studentų – Technikų Draugija (STD) Kaune (1932 m.) ir Lietuvos Radijo Aparatų fabrikas „Karadi“ Kaune (1935–1937 m.). „Karadi“ pavadinimas buvo kildinamas SSSR laiku iš žodžių – „Kaimo radiofikacija“ arba – „Kauno radijo dirbtuvės“. Bet kur kas įtikinamesnė yra amžininkų atsiminimais grįsta versija. KARADI savininkas buvo Isaakas Kaplanas. Taigi - KA_plan-RADI_ja. „Karadi“ tik surinkinėjo radijo aparatus iš pirktinių komponentų, daugiausia „Marconi“ firmos. Tai buvo gana kokybiški aparatai, kainavę 210–575 litų. Pigiausias vienos lempos imtuvas "Tautofonas" kainavo tik 65 litus. Už 210 Lt jau galima buvo nusipirkti modelį B2D, vadinamą "Liaudies imtuvas", su garsiakalbiu. Iš importuojamų dalių buvo surenkama apie 15 skirtingų "Karadi" radijo aparatų modelių. 1936 metais Žemės Ūkio ir Pramonės Parodoj, Kaune, "Karadi" buvo apdovanotas aukso medaliu. Fabriko adresas tuo metu - Kęstučio 36, Kaunas.
Vėliau lietuviškus radijo aparatus „Karadi“ mažesne kaina nukonkuravo importuojami radijo aparatai. Amerikiečių gamybos, tos pačios klaeės Zenith aparatai, buvo beveik perpus pigesni. Lietuviški gaminiai negalėjo konkuruoti su užsieniniais, ir kompanija „Karadi“ 1937 m. bankrutavo.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, iki 1939 m. veikė didžiausia Lenkijos radijo aparatų gamykla Elektrit, bet beveik visi aparatai buvo gaminami Lenkijos rinkai.
Apie didelę radijo aparato reikšmę tarpukario Kauno miesto gyvenime galima spręsti pagal faktą, jog Kaune 1936 metais buvo 86 radijo aparatų parduotuvės. Registruotų radijo aparatų nuo 300 1924 metais Lietuvoje padaugėjo iki 12000 1931 metais, o 1939 m. jau buvo 77000. Dalis aparatų buvo neregistruoti, siekiant išvengti mokesčio – vadinamieji „radijo zuikiai“. Bet pagal radijų skaičių 1000 gyv. 1939 mes atsilikome nuo kaimynų latvių trigubai, nuo estų dvigubai.
Lietuvos Vyriausybė tada jau turėjo planų plačiam Lietuvos radiofikavimui organizuojant pigių radijo aparatų gamybą ir jų pardavimą išsimokėtinai per penkerius metus, bet tam sutrukdė prasidėjęs karas.
[taisyti] Tarybų Lietuvoje
Po karo radijo imtuvus nuo 1957 m. gamino Kauno radijo gamykla. Joje buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“, magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“ (4 modeliai).
