Radijo imtuvai Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Šio puslapio turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus). |
Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924 m. Tuo metu tai buvo nepaprastai didelį susidomėjimą ir nuostabą kėlė šis išradimas. Ypač tai buvo nauja kaimo žmogui, radiją jis laikė beveik stebuklu. Daugelį metų radijas buvo tas daiktas, kuris suburdavo žmones kartu paklausyti žinių, dainų, šventinių transliacijų, išgirsti įvairių naudingų patarimų.
Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių. Nuo 1926 m., pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Visi radijo imtuvai buvo registruojami kaip abonentai ir už juos mokėtas mokestis.
Pradžioje radijo aparatai buvo labai brangūs. Lempinių radijo aparatų su garsiakalbiu kaina 1926–1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau. Prie to dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis. Tik labai turtingi tai galėjo sau leisti. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt mieste ir 3 Lt kaime.
Bet buvo įmanomas ir daug pigesnis būdas – klausytis paprasto detektorinio radijo aparato su ausinėm. Tokį užsienietišką detektorinį aparatą tada galima buvo pirkti už 100 litų ir jam nereikėjo jokios baterijos ar elektros. O ir mokestis buvo tik 1 litas per mėnesį. Klausymui reikėjo antenos – ilgo varinio laido, ištempto tarp pastatų, karčių ar tarp medžių ir įžeminimo. O kaip tai įrengti, aprašė pirmas tuometinis radijui skirtas žurnalas – „Radijo mėgėjas“. 1927 m. balandžio mėnesį jį pradėjo leisti Kauno Aukštesniosios Technikos Mokyklos radijo mėgėjų būrelis. Redagavo Antanas Mildažis. Taip pat aprašymų buvo knygelėje “Kaip pasidirbti radijo imtuvą”. 1927 m. Šiauliuose ją išleido vienas iš pirmųjų Lietuvos radistų – Stasys Brašiškis.
Mėgstantys radijo techniką detektorinius radijo aparatus gamino patys pagal aprašymus. Reikėjo nusipirkti ausines už 20 litų, vielos ritei susukti, dar kondensatorių už keletą litų bei svarbiausią radijo detalę – specialų kristalą – detektorių. Ši detalė radijo bangų virpesius paverčia girdimais garsais.
Bet net šį kristalą buvo galima pasidaryti pačiam – kaitinant smulkintus sieros ir švino gabaliukus. Kaitinti reikėjo du kartus – pirmą - mėgintuvėlyje, antrą kartą – hermetiškai uždarius moliniame inde kuo didesnėje temperatūroje. Ataušus ir suskaldžius buvo gaunami galenito kristalai. Jie nebuvo labai kokybiški – bet su savo kristalu padarytas radijas, išgirdus jį veikiant, teikė radijo mėgėjams tikrai nepaprastą džiaugsmą.
Su gera antena detektorinis imtuvas gaudė ne tik Kauno bet ir galingesnes Europos radijo stotis.
Laikui bėgant, radijo aparatai pigo. Iki karo didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1934–1936 metais už 300–600 litų galima buvo nusipirkti importinius radijo aparatus: Olandišką Philips, dukterinių Philips kompanijų „Siera“, „Mediator“ radijas, Vokišką Blaupunkt, Telefunken, Lorenz, Austrų Minerva ar Anglų Marconi. Dar pigiau kainavo amerikiečių radijas Zenith. Radijo aparatus pas mus pardavinėjo kaimynų latvių VEF ir kitų jų firmų atstovai. Buvo ir mažai žinomų bei nedideliais kiekiais gaminamų Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių radijų. Prieš karą pasirodė ir radijo aparatai su plokštelių grotuvais.
Lietuvoje pirma radijo imtuvus nedideliais kiekiais pradėjo gaminti S. Brašiškio laboratorija Šiauliuose (1925–1931 m.), Šiaulių įmonė „Dubysa“, Studentų – Technikų Draugija (STD) Kaune (1932 m.) ir Lietuvos Radijo Aparatų fabrikas „Karadi“ Kaune (1935–1937 m.). „Karadi“ – „Kaimo radiofikacija“, kita galima versija – „Kauno radijo dirbtuvės“. Dar viena gana įtikinama pavadinimo versija, girdėta iš buvusio „Karadi“ darbuotojo – „KAplan RADIjas“, nes savininko pavardė buvo Kaplan. „Karadi“ tik surinkinėjo radijo aparatus iš pirktinių komponentų, daugiausia „Marconi“ firmos. Tai buvo gana kokybiški aparatai, kainavo 210–575 litų. Pigiausias modelis "Tautofonas" kainavo tik 65 litus, bet jo klausytis buvo galima tik su ausinėm. O už 210 Lt jau galima buvo nusipirkti modelį B2D, vadinamą "Liaudies imtuvas" - jau su garsiakalbiu. Buvo gaminama apie 15 skirtingų "Karadi" radijo aparatų modelių. 1936 metais Žemės Ūkio ir Pramonės Parodoj, Kaune, "Karadi" buvo apdovanotas aukso medaliu. Fabriko adresas tuo metu - Kęstučio 36, Kaunas. Nors teisingiau būtų "Karadi" vadinti ne fabriku, o surinkimo dirbtuvėm. Viskas buvo importuota iš užsienio, atskirais mazgais, tuo išvengiant muito. Kaune, nedidelėse patalpose vyko tik aparatų surinkimas. Vienintelis dalykas radijo aparate, pagamintas Kaune - galinis radijo aparato fanerinis dangtis. Brangesni "Karadi" radijo aparatai buvo gana prabangūs, skalės spalvos atkartojo Lietuvos vėliavos spalvas.
Bet tada pasaulyje radijo aparatų gamyba jau plėtėsi labai dideliais tempais, jie sparčiai tobulėjo ir pigo. Lietuviškus radijo aparatus „Karadi“ mažesne kaina nukonkuravo importuojami radijo aparatai. Amerikietiški, tos pačios klaeės Zenith aparatai, buvo beveik perpus pigesni. Lietuviški gaminiai negalėjo konkuruoti su užsieniniais, ir kompanija „Karadi“ 1937 m. bankrutavo.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, iki 1939 m. veikė didžiausia Lenkijos radijo aparatų gamykla Elektrit, bet beveik visi aparatai buvo gaminami Lenkijos rinkai.
Apie nepaprastą radijo aparato reikšmę tų laikų gyvenime galime spręsti iš to, kad Kaune 1936 metais buvo 86 radijo aparatų parduotuvės. Registruotų radijo aparatų nuo 300 1924 metais Lietuvoje padaugėjo iki 12000 1931 metais, o 1939 m. jau buvo 77000. Dalis aparatų buvo neregistruoti, siekiant išvengti mokesčio – vadinamieji „radijo zuikiai“. Bet pagal radijų skaičių 1000 gyv. 1939 mes atsilikome nuo kaimynų latvių trigubai, nuo estų dvigubai.
Lietuvos Vyriausybė tada jau turėjo planų plačiam Lietuvos radiofikavimui organizuojant pigių radijo aparatų gamybą ir jų pardavimą išsimokėtinai per penkerius metus, bet sutrukdė prasidėjęs karas.
Po karo radijo imtuvus nuo 1957 m. gamino Kauno radijo gamykla. Joje buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“, magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“ (4 modeliai).
