Plungės Lurdas

Plungės Lurdas

Plungės Lurdas 55°54′51.32″ š. pl. 21°49′32.83″ r. ilg. / 55.9142556°š. pl. 21.8257861°r. ilg. / 55.9142556; 21.8257861 (Plungės Lurdas)

Vieta	Plungė
Statusas	Naudojamas
Statybų pradžia	1905 m.
Statybų pabaiga	1908 m.
Atidarymas	1908 m. rugsėjo 7 d.
Paskirtis	Lurdas

Plungės Lurdas – lurdo grota su Švč. M. Marijos skulptūra, esanti Plungėje, Birutės gatvėje, prie Babrungo upės tvenkinio. Lurdas stūkso už 200 m į šiaurės rytus nuo Plungės miesto senųjų kapinių. Nuo Lurdo matoma kitoje Babrungo pusėje, už tilto, stovinti Plungės kapinių koplyčia. Teritorija priklauso Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijai. 1992 m. įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 4132).^[1]

Melstis Švč. M. Marijai, prašyti pagalbos nelaimių atvejais, padėti gėlių, uždegti žvakių ateina pavieniai žmonės ar grupėmis. Grotoje be natūralių žvakių dega ir elektrinės žvakės (grotoje įvesta elektra). Prie Lurdo aptinkama votų ir gėlių. Prie jo priimta fotografuotis po krikšto sakramento šventimo, po santuokos įforminimo. Jaunavedžiai dažnai atveža gėlių, meldžiasi, prašydami santarvės bei sėkmės šeimos gyvenime.

Virš grotos išlikusios buvusios Lurdo koplyčios pamatų žymės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutinio Plungės valdytojo Mykolo Mikalojaus Oginskio žmona Marija Skuževska-Oginskienė 1903 m. iš Krokuvos į Plungę pasikvietė Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolę Sofiją Zakževską, kuri vadovavo mergaičių prieglaudai. Plungėje ne kartą lankėsi ir širdiečių kongregacijos vadovė iš Prancūzijos Mari de Grand. Ji išreiškė norą Plungėje pastatydinti Lurdo grotą. Tam su parapijos kunigu buvo parinkta tinkama vieta prie Babrungo. Už M. Oginskienės dovanotus 5000 rublių kun. Vincentas Jarulaitis prie Babrungo nupirko 2 ha sklypą. 1905 m. S. Zakževska iš Paryžiaus atvežė Švč. Mergelės Marijos statulą. Ji 1905 m. spalio 30 d. buvo pastatyta ant akmens šalia Babrungo. Tačiau ilgainiui Švč. M. Marijos niekas nelankė, neprašė jos jokių malonių. Aplinkiniai gyventojai netgi juokavo, kad Marijai reikėtų skėčio, nes ji stovinti per lietų lauke. Išgirdęs tokias kalbas, kun. V. Jarulaitis pradėjo galvoti apie grotos statybą. Grota turėjo atsverti nepagarbų žmonių požiūrį, pakeisti bendruomenės papročius. Žmonių auklėjimui turėjo pasitarnauti pamaldžios kunigaikštienės sumanytas Plungės Lurdas. 1908 m. minint 50 metų nuo Švč. M. Marijos apsireiškimo Prancûzijos Lurde jubiliejų, upės skardyje klebono V. Jarulaičio, vienuolių bei vietos gyventojų lėšomis buvo sumūryta grota.^[2] Joje pastatyta skulptūra pašventinta tų metų rugsėjo 7 d. Grotai lauko akmenis žmonės surinko iš Plungės apylinkės laukų. Tačiau prie grotos žmonių ateidavo mažai. Vienuolė M. de Grand patarė kun. V. Jarulaičiui virš grotos ant kalno pastatyti koplyčią. 1909–1910 m. kun. V. Jarulaitis virš Lurdo pastatė medinę gotikinę koplyčią, o M. de Grand jai padovanojo balto marmuro altorių. Koplyčioje kartais būdavo aukojamos šv. Mišios. Lurdo grotą ir koplyčią prižiūrėjo Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolės. Maldai susirinkdavo ir kitų tikinčiųjų. Manyta Plungėje steigti Jėzaus Širdies vienuolyną, kuris neoficialiai ir veikė.

Lurdas, 1913 m. į Lenkiją išvykus S. Zakževskai ir kitoms vienuolėms, liko parapijai. Nuo 1913 m. Plungės Lurdu rūpinosi kun. Juozapas Bakučionis, nuo 1915 m. – kun. P. Pukys, 1918–1920 – vėl kun. J. Bakučionis, 1921–1928 – kun. Feliksas Sragys. 1928 m. gegužę vyskupas Justinas Staugaitis Plungės Lurdą perdavė vienuoliams kapucinams. 1930 m. Lurdo koplyčia perstatyta ir padidinta. 1931 m. liepos 16 d. pašventinta kaip naujai įrengta vienuolyno bažnyčia. Vienuoliai kapucinai savo aktyvia veikla reklamavo Lurdą, apie stebuklingus išgijimus kalbėjo per pamokslus, rašė spaudoje. Kalbėdamiesi su Plungės gyventojais, vienuoliai stengdavosi pabrėžti grotos stebuklingumą.

Ligonių kongresai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937–1939 m. Plungės kapucinų vienuoliai organizuodavo prie Lurdo ligonių kongresus su pamaldomis. Visų Lietuvos ligonių tikslas buvo nuvykti į rengiamą kapucinų vienuolyne bei Plungės Lurde ligonių trijų dienų kongresą.^[3] Ligonių globos programa vykdavo vasaromis. Šiam tikslui sudarytame sekretoriate buvo užsiregistravę apie 10 000 ligonių.^[2] Jiems kas mėnesį buvo siunčiami laiškai, „Ligonių apaštalavimo“ biuleteniai, taip pat ir populiarus mėnesinis žurnalas „Lurdas“, platintas beveik 100 000 egzempliorių tiražu.^[2] Plačiai skaitomas leidinys sudarė sąlygas tikintiesiems geriau pažinti Lurdo apsireiškimą, palaipsniui pripažinti Plungės grotą kaip prancūziškojo Lurdo filiją. Visus sergančius, turinčius nuolatinių kūno ar dvasios skausmų, žurnalas ragino užsirašyti į „Ligonių apaštalavimą“. Skelbta mintis, kad kenčiančio ligonio siela nurims ir jis savo nelaimėje suras laimę.

Kongresai vykdavo per tridienį, birželio 30–liepos 2 d. Pasak amžininkų, Dievo žodžių paguosti, prie Lurdo grotos savo rūpesčius jai išpažinę žmonės linksmi ir ramūs grįždavo namo vėl karžygiškai kentėti. Buvo atvejų, kai sunkūs ligoniai po kongreso pasveiko. Istorikas Zenonas Ivinskis pateikia faktą, jog 1938 m. kongrese dalyvavo daugiau nei 7 000 žmonių, ligonių dienos vyko Plungėje panašiai kaip ir Prancūzijoje.^[2]

Buvo įrengiami garsiakalbiai, kurie padėjo klausytojams ir pamokslininkams. Atvykdavo daugiau tikrų ligonių, kuriems ši priemonė ir buvo rengiama, o paprastų maldininkų, ypač pirmą dieną, buvo mažiau. Sergančiųjų būdavo net iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Ligoniai suprato, kad kongreso tikslas – aprūpinti, stiprinti jų sielą. Visi ligoniai, kurie norėjo, galėjo apsirūpinti Prancūzijos Lurdo grotos vandeniu, švęstu vynu, aliejumi. Visas tris dienas veikė virtuvė, todėl norintieji galėjo pavalgyti. Ligonių iš atokesnių vietų skaičių ribojo butų apsistoti stygius.

Lurdo grotoje buvo įrengtas altorius ir prie jo kasdien buvo laikomos kelerios Mišios, kuriose negalios kamuojami žmonės sąžiningai dalyvavo. Mišios būdavo aukojamos nuo ankstyviausio ryto – 5, 7 ir 9 valandomis. Po pietų vykdavo įspūdinga Ligonių procesija. Ligoniai buvo laiminami Švč. Sakramentu, teikta Komunija. Pradėjus temti, su žvakėmis buvo einama procesija į Lurdo grotą, skambėjo giesmė „Ave Maria“. Kasdien iškilmėse dalyvaudavo apie 2–3 tūkst. tikinčiųjų ligonių. Dalyvaudavo ligoniai ir su lovomis. Ligonius lovose įnešdavo į pamaldų aikštę savanoriai slaugytojai ir pagalbininkai. Į kongresą atvykdavo diplomuotos ligonių slaugytojos. Plungės apylinkių ūkininkai atvykdavo su vežimais į nakvynės vietą pargabenti silpnesnius, eiti negalinčius ligonius. Taip pat buvo meldžiama palankaus oro kongreso dienomis, kad visos svarbesnės pamaldos galėtų vykti Kapucinų misijų kolegijos aikštėje ir prie Lurdo grotos.

1940 m. liepos mėn. Plungėje turėjo įvykti naujas ligonių kongresas, bet 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo uždraustos visos religinės organizacijos, o tuo pačiu ir ligonių kongresai. Vienuolynas nacionalizuotas. 1944 m. pradžioje vokiečių kilmės kapucinai pasitraukė į tėvynę. Bažnyčia buvo uždaryta ir vėliau joje įrengta sporto salė, o dar vėliau – rajono švietimo skyriaus sandėlis. 1982 m. bažnyčia sudegė.

Sovietmečiu Lurdas buvo suniokotas, Švč. M. Marijos statula išniekinta ir nuskandinta.

Atstatytas Plungės Lurdas su buvusios Švč. M. Marijos skulptūros kopija iškilmingai pašventintas 1990 m. spalio 20 d. Plungiškių iniciatyva ir lėšomis buvusios koplyčios (bažnyčios) vietoje, kur stovėjo altorius, pastatytas kryžius. Šiandien veikianti brolių kapucinų vienuolija įsikūrusi Kaune. Po Atgimimo Lurdas taip ir nesusigrąžino prieškaryje turėtos išskirtinės sakralinės vietos statuso, kai čia rinkdavosi tūkstantinės minios.

Mitologinis akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Plungės akmuo su Karvės pėda.

Plungės Lurdas turi specifinį akmenį, įmūrytą grotos sienoje, iš kairės, – mitologinį akmenį su „Karvės pėda“ (6640). Istoriko Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, šis akmuo yra apie 1,3 m ilgio ir 45 cm pločio. Jame matyti apie 6 cm gylio skeltanagio gyvulio pėda. Pasakojama, kad naktimis prie Lurdo vaidendavosi, o pėdą įmynęs velnias.

Tikroji Plungės Lurdo Marija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Lurdo grotose pasitaiko skirtingo tipo skulptūrų. Plungėje pastatyta tipiška Lurdo Marijos skulptûra. Originali, t. y. senoji Marijos skulptūra stovi Plungės bažnyčios altoriuje. Skulptūra apie 1955 m. buvo išniekinta (ištepta degutu ir įmesta į Babrungą), o vietinių gyventojų ištraukta, nuvalyta ir patalpinta Plungės bažnyčioje. Grotoje pastatyta šios skulptūros kopija.^[2]

Apeigos prie Lurdo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plungės Lurdas labiausiai buvo ir yra lankomas visą gegužės mėnesį per gegužines pamaldas ir ypač Motinos dieną. Tą dieną į Lurdą einama procesija, meldžiamasi Švč. M. Marijai, už gyvas ir mirusias motinas. Šios tradicijos buvo laikomasi visą Lurdo egzistavimo laikotarpį, išskyrus karus ir sovietmetį. Motinos dieną tiek vaikai, tiek pačios motinos suneša gėles kaip auką, norėdami paaukoti vargus, ir sukalba pasiaukojimo Švč. M. Marijai maldą.

Prie Plungės Lurdo švenčiamos Devintinės, kurių metu iš bažnyčios einama procesija su Švč. Sakramentu monstrancijoje per visą miesą. Lurdas būna viena iš stočių, kur ant specialiai tam paruošto staliuko padedamas Švč. Sakramentas ir atliekamos Devintinių šventimui būdingos apeigos.

Per Visus Šventuosius (lapkričio 1 d.) Lurdas taip pat aplankomas. Iš bažnyčios einama procesija į kapines, o vėliau užsukama į Lurdą pasimelsti už mirusius parapijiečius, prašant Švč. M. Marijos globos. Tada prie grotos uždegama po žvakę ir meldžiasi už mirusius savo šeimos narius, gimines, draugus.

Šv. Jono Krikštytojo – parapijos globėjo (Plungės bažnyčios titulo) – dieną Plungėje nuo Atgimimo pradžios einama procesija iš bažnyčios į Lurdą, kur meldžiamasi, giedamos įvairios giesmės.

Krikšto sakramentas paprastai švečiamas bažnyčioje, tačiau užfiksuota, kad Plungėje buvo krikštijama ir prie Lurdo. Gali bûti, kad Plungėje krikšto sakramentas prie Lurdo grotos švęstas tik apie 1991 m., kai buvo krikštijami Plungės vaikų namų auklėtiniai.^[2]

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Plungėje įsteigtame kapucinų naujokyne būdavo atvejų, kai vienuoliai pačiu vidurnakčiu, giedodami giesmę „Ave Maria“, su degančiomis žvakėmis, bet be Švč. Sakramento eidavo melstis prie Lurdo grotos.

Ligonių intencijomis šv. Mišios Lurdo Švč. Mergelės garbei vykdavo paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį.

Ėjimo keliais paprotys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ëjimo keliais paprotys prie Lurdų atliekamas labai retai. Įtaką tam, matyt, daro kraštovaizdžio ypatumai – Lurdo grotos paprastai statytos tokiose vietovėse, kur nėra sąlygų aplink jas apeiti keliais. Plungėje ėjimas keliais buvo užfiksuotas tik bažnyčioje prie senosios Lurdo Marijos.^[2]

Šaltinėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Lurdo grotos trykšta stebuklingu laikomas šaltinėlis. Naudojant jo vandenį tikimasi pasveikti. Apie įvairius išgijimus žmonės pasakodavo kapucinams. Sovietmečiu jis buvo užlygintas ir pamirštas, nors kai kurie žmonės iki šiol kalba apie gydomąsias jo savybes. Apeigas reikėdavo atlikti prie šaltinėlio, t. y. ne namie, nes tada vanduo geriau veikdavęs, daugiau turėjęs gydomųjų galių. Taip būdavo mokoma, matyt, kad žmonės nevežiotų vandens statinėmis kur kitur ir nesipelnytų, taip nemažintų pajamų kapucinams.^[2] Paprastai prie Lurdo atvažiuojantys žmonės papildydavo ir aukų dėžutes.