Operacija Aušros vartai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Operacija Aušros vartai – ginkluota akcija, kurią 1944 m. liepos 7 d. vykdė Armijos Krajovos daliniai, siekdami iš vokiečių išlaisvinti Vilnių ir pagal planą „Burza“ aplenkti Raudonąją Armiją bei įsitvirtinti Vilniaus apylinkėse. Operaciją 1944 m. kovo mėn. suplanavo Vilniaus apskrities štabas. Buvo nuspręsta miestą atgauti jungtinėmis Vilniaus ir Naugarduko Armijos Krajovos pajėgomis.

Pagrindinė operacijos idėja buvo ta, kad vokiečiai supanikuos ir galvos tik apie greitą atsitraukimą. Neplanuota rimtų kautynių, užimti postų ar teritorijų. Partizanų daliniai turėjo įsigauti į miesto senamiestį ir užvaldyti miesto centrą. Vilnius Adolfo Hitlerio įsakymu buvo sustiprintas ir tapo tvirtove, kurią saugojo visas garnizonas.

Vilniaus Operacija[taisyti | redaguoti kodą]

1944 m. birželio 12 d. gen. Tadeušas Bur-Komorovskis įsakė paruošti planą išvaduoti Vilnių prieš įžengiant Raudonajai Armijai. Vilniaus apygardos vadas Armijos Krajovos papulkininkis Aleksandras Kšyžanovskis („Vilkas“) pergrupavo daugumą partizanų šiaurės – rytų pusėje ir pasiruošė puolimui iš išorės.

1944 m. liepos 2 d. pagal radijo signalą iš Londono buvo pradėta operacija „Buža“ ('lenk. Burza 'audra') Vilniaus ir Naugarduko apylinkėse.

Liepos 4 d. pagal SD duomenis vokiečių kariams buvo įsakyta ataką atremti.

„Vilkas“ dėl greito Raudonosios Armijos artėjimo nusprendė pradėti savo planą vykdyti viena diena anksčiau. Nuspręsta sutelkti tik 2 iš 5 operacijos planuose numatytų dalinių. 1944 m. liepos 7 d. rytą apie 4 tūkstančiai Armijos Krajovos kareivių, palaikomi kelių granatsvaidžių, dar pilnai nesukomplektuoti, atakavo iš pietryčių pusės vokiečių įtvirtinimus, kuriuos saugojo keletas tūkstančių vokiečių kareivių, turinčių stiprią artileriją ir aviaciją. Nežiūrint to, kad pirma vokiečių linija stipriai atsišaudė ir jiems padėjo aviacija, kai kuriems lenkų sukilėliams pavyko prasiveržti į miestą. Mieste vyko kovos, bet dėl pačių gyventojų evakuacijos nesugebėta mobilizuoti konspiracinių dalinių ir kautis organizuotai.

Apie 12 valandą į mūšių rajoną pajudėjo reguliarios Raudonosios Armijos dalys (3-iasis gvardijos mechanizuotas korpusas, vadas T. Obuchovas), kurios 20 val. pradėjo generalinį šturmą, bet lokalūs pasikeitimai prasidėjo vakare, kai puolė 5-oji armija (generolas leitenantas N. Krylovas), kuri tapo pagrindine mūšių dėl Vilniaus dalyve. Liepos 8 d. tarybiniai daliniai buvo sustiprinti 2-uoju tankų korpusu, susidedančiu iš penkių Raudonosios Armijos dalinių. Mūšiuose dalyvavo apie 100 tūkstančių tarybinių kareivių, palaikomų keleto šimtų tankų ir masiškai bombarduojant aviacijai. Vokiečių garnizonas buvo sustiprintas liepos 10 d. keliais šimtais parašiutininkų miesto apylinkėse iš 2-osios parašiutininkų divizijos. Gatvių mūšiai tarp vokiečių ir Armijos Krajovos bei Raudonosios armijos dalinių mieste vyko keletą dienų .

Iki liepos 13 d. tarybiniai daliniai, bendradarbiaudami su Armija Krajova, užėmė dalį Vilniaus. Dalis vokiečių pajėgų – apie 3 tūkstančiai kareivių, vadovaujami Vilniaus komendanto generolo Rainerio Stahelio, sugebėjo su nuostoliais iš Vilniaus išsiveržti. Armijos Krajovos dalinių nuostoliai per „Aušros vartų" operaciją buvo keletas šimtų žuvusių ir sužeistų.

Visoje Vilniaus operacijoje dalyvavo apie 9 tūkstančius Armijos Krajovos karių. Apie 6 tūkstančius kareivių kovėsi Naugarduko apylinkėse.

Po trijų dienų NKVD pradėjo masinį Lenkijos karininkų internavimą. Liepos 16 d. tarybinė vadovybė (gen. Ivanas Černiachovskis) paprašė susitikti su Armijos Krajovos karininkais ir juos areštavo.

Kiti, praradę savo vadus ir nesiorientuojantys apylinkėse, pasitraukė į miškus prie Vilniaus. Manoma, kad iki liepos 18 d. ten buvo apie 6 tūkstančiai kareivių ir savanorių. Dauguma buvo NKVD sugauti ir internuoti arba išsiblaškė.

Iš viso per akciją „Buža“ Vilniuje internuota apie 5 tūkstančiai puskarininkių ir eilinių, laikinai juos apgyvendinant Medininkų stovykloje, iš kur ketvirtadalis vežant į Riazanę pabėgo. Kai kurie nusprendė stoti į Lenkijos kariuomenę, bet dauguma buvo priversti įstoti į Raudonosios Armijos pulkus. Atsisakiusieji prisiekti buvo nukreipti į Kalugos lagerius kirsti miško. Jie palaipsniui buvo išlaisvinti 19461947 m.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • R. Korab-Żebryk, Operacja wileńska AK, Warszawa 1988.