Oksitanija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prancuzija-orn.png
Prancūzijos istorija
Galija (Keltai)
Romos imperija
Frankų valstybė (Merovingai)
Frankų imperija (V. Frankai)
Karolingai > Robertinai
Prancūzijos karalystė:
Kapetingai > Valua > Burbonai
Didžioji Prancūzų revoliucija
Pirmoji Respublika
Pirmoji imperija
Liepos monarchija
Burbonų Restauracija
Antroji Respublika
Antroji imperija
Trečioji Respublika
Viši režimas
Ketvirtoji Respublika
Penktoji Respublika
Istoriniai regionai
Oksitanijos vėliava.

Oksitanija (oks. Occitània) – teritorija, kurioje vartojama oksitanų kalba.

Vardai Oksitanija ir oksitanų kalba pasirodė tekstuose lotynų kalba XIII a. pab. − XIV a. pr. (Patria Linguae Occitanae, Occitana lingua). Jie kilo iš vardo Lenga d'òc, kurį pavartojo Dantė XIII a. pab. Ir oksitanų kalba, ir Lenga d'òc apibrėžė šimtmečių senumo romanų dialektą, kuriame žodis òc reiškė „taip“.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Oksitaniją sudaro:

Oksitanų kalba – lotynų kalbos pagrindu susiformavusi romanų kalbų atšaka (kaip ir ispanų, italų ar prancūzų kalbos). Ji skirstoma į šešias vietines tarmes, kurių vartotojai lengvai vieni kitus supranta: Provanso (įskaitant Nicos), Vivarė-Alpių, Overnė, Limuzeno, Gaskonės (įskaitant Bearno) ir Langedoko. Visos šios oksitanų kalbos tarmės turi savo rašybą ir laikomos savarankiškomis. Norminė oksitanų kalba yra šių tarmių sintezė.

Katalonų kalba labai panaši į oksitanų, o tarp Oksitanijos ir Katalonijos egzistuoja gana stiprūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai.

Oksitanų kalbos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Rašytiniai tekstai oksitanų kalba pasirodė IX a. teisiniuose, grožiniuose, moksliniuose ir religiniuose veikaluose. Žodinės tarmės yra keliais šimtmečiais senesnės.

Po to, kai V a. Provansas ir Septimanija pasidalijo Narbono Galiją, Oksitanija niekada nebuvo politiškai suvienyta. Nors ją vienijo bendra kultūra, tačiau skyrė vyskupai ir abatai, teritorijų skaičius, autonominės komunos už miestų sienų ir nuolat besikeičiantys valdytojai: IXXIII a. dėl teisės rinkti duoklę Oksitanijoje varžėsi Akvitanijos kunigaikštystė, Fua ir Tulūzos grafystės bei Katalonijos karalystė.

Tuo metu oksitanų literatūra klestėjo: XIIXIII a. trubadūrai išrado kurtuazinę meilę (fin’amor), o oksitanų kalba pasklido tarp Europos išsilavinusiųjų sluoksnių. XIII a. pab. atsirado terminai „oksitanų kalba“ (langue d’oc) ir „Oksitanija“.

Tačiau XIIIXVII a. Prancūzijos karaliai palaipsniui nukariavo Oksitaniją, kartais netgi išžudydami gyventojus (albigiečių kryžiaus žygio metu buvo nužudyta milijonas žmonių).

Kilmingieji ir buržuazija ėmė mokytis prancūzų kalbos, o liaudis ir toliau kalbėjo oksitaniškai. 1539 m. karalius Fransua I išleido įsakymą, nurodantį teritorijos administracijoje vartoti prancūzų, o ne oksitanų kalbą.

1789 m. revoliuciniai komitetai bandė atgaivinti „Midi“ regionų autonomiją – jie vartojo oksitanų kalbą, − tačiau jakobinų jėgos šią iniciatyvą nuslopino.

XIX a. prasidėjo spartus oksitanų literatūros atgimimas, o 1904 m. rašytojas Frederikas Mistralis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Tačiau nuo 1881 m. vaikai, kalbantys mokykloje oksitaniškai, pradėti bausti. XX a. prancūzų kalba tapo įprasta Oksitanijoje – ypač prie to prisidėjo žiniasklaida.

Oksitanija šiandien[taisyti | redaguoti kodą]

Oksitaniškai kalbantys regionai.

Šiandien Oksitanijoje gyvena 13 milijonų žmonių. 1999 m. duomenimis, 610 000 gyventojų oksitanų kalba yra gimtoji, o dar milijonas su ja daugiau ar mažiau susiduria. Dauguma žmonių, kurių gimtoji kalba yra oksitanų, priklauso vyresnėms kartoms. Nuo 1945 m. Oksitanų kalbos studijų institutas stengiasi atnaujinti kalbą. Dabar oksitanų kalba vartojama šiuolaikiškiausiuose muzikos ir grožinės literatūros stiliuose, tokiuose kaip rokenrolas, detektyvai ar fantastika, taip pat internete.

XX a. pr., ypač pokario metais, kilo politinis judėjimas už Oksitanijos autonomiją (Partit Occitan). Tačiau rinkimų ir politine prasme judėjimas neturi beveik jokios įtakos. Vikiteka