Nervų sistema

Nervų sistema




Duomenys

Klasifikacija
Lotyniškai	systema nervosum
MeSH	D009420
TA98	A14.0.00.000
FMA	7157

Nervų sistema – biologinė organų sistema, kuri yra sudaryta iš specializuotų ląstelių – neuronų, kurie sudaro neuronų tinklą, kuris koordinuoja gyvūno veiksmus ir perduoda signalus tarp skirtingų jo kūno dalių. Daugumos gyvūnų nervų sistema sudaryta iš centrinės nervų sistemos (CNS) ir iš periferinės nervų sistemos (PNS). Žmogaus CNS yra sudaryta iš galvos smegenų ir nugaros smegenų, o PNS sudaryta iš galvinių nervų (12 porų nervų, kurie eina iš galvos smegenų) ir nugarinių nervų (31 pora nervų, kurie yra susiję su nugaros smegenimis). Į PNS taip pat įeina ir autonominė nervų sistema (ANS), ji yra skirstoma į:

Gyvūnų nervų sistema koordinuoja raumenų veiklą, priima duomenis iš jutimo organų, inicijuoja veiksmus.

Nervų sistema nuolat priiminėja dirginimus iš aplinkos ir kūno vidaus, smegenyse analizuoja juos ir siunčia atsakomuosius impulsus į organus, keisdama jų veiklą. Ši nervų sistemos reakcija į dirgiklius vadinama refleksu, o neuroanatominės struktūros, garantuojančios refleksinių reakcijų vyksmą, vadinamos reflekso lanku.^[1]

Nervų sistemos funkcija yra persiųsti signalus iš vienos ląstelės į kitą, iš vienos kūno dalies, į kitą. Tačiau pasigilinus labiau, galima teigti, kad pagrindinė nervų sistemos funkcija yra kontroliuoti kūną. Tai padaroma renkant informaciją iš receptorių, siunčiant ją į centrinę nervų sistemą, kurioje gautoji medžiaga yra apdorojama ir galiausiai nusiunčiant signalą sureaguoti efektoriui (raumenims, liaukoms).

Sistemos sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neuronai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eil. Nr.	Pavadinimas lotynų kalba	Pavadinimas lietuvių kalba	Pavadinimas anglų kalba	Paaiškinimai
1.	Dendritum	Dendritas	Dendrite	Neurono atauga, priimanti signalus iš kitų neuronų. Jų yra daugiau nei matomų žvaigždžių.
2.	Corpus neurale	Neurono kūnas	Soma(cell body)	Neurono dalis, prie kurios tvirtinasi ataugos.
3.	Nucleus	Branduolys	Nucleus	Ląstelės struktūrinė dalis, kuri saugo didžiąją dalį ląstelės genetinės informacijos (chromosomose).
4.	Stratum myelinis	Mielino dangalas	Myelin sheath	Neuronų aksonus dengiantis apvalkalas.
5.	Telodendron	Aksono terminalinis galas	Axon terminal button	Aksono dalis, išskirianti neuromediatorius.
6.	Axon	Aksonas	Axon	Ilga neurono atauga, perduodanti elektrinius signalus kitiems neuronams bei raumeninėms ir liaukinėms ląstelėms.

Neuronas yra struktūrinis – funkcinis nervų sistemos vienetas. Jis geba priimti informaciją, ją paversti nerviniu impulsu ir perduoti audiniams taikiniams. Tai nejudri, su autaugomis, ilgai gyvenanti ląstelė, pilnai diferencijuota, po gimimo nesidaugina, tačiau jų ataugos gali regeneruoti. Neuronai esti įvairios formos ir dydžio, kurie priklauso nuo neurono funkcijos. Šios ląstelės gali būti skirstomos ir pagal ataugų skaičių į vienpolius (turi tik vieną ataugą), dvipolius (turi dvi ataugas), daugiapolius (turi vieną aksoną ir daugiau nei vieną dendritą) neuronus. Neuronų kūnai telkiasi CNS, periferinės, somatinės ir autonominės nervų sistemos mazguose. Jų citoplazmoje gausu mitochondijų, lizosomų, gerai išvytytas Goldžio kompleksas.^[1]

Glijos ląstelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat dar gali būti vadinamos glijomis, neuroglijomis, gliocitais (nuo graikiško žodžio „klijai”). Tai yra pagalbinės nervų sistemos ląstelės, kurios palaiko nervų sistemą, aprūpina ją maistu, palaiko homeostazę, gamina mieliną bei dalyvauja nervinių impulsų perdavime. Mokslininkų skaičiavimais neuroglijų yra beveik dešimt kartų daugiau nei yra neuronų.

Nervų sistemos anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nervų sistema skirstoma į:

centrinė nervų sistema
- galvos smegenys (encephalon)
  - galinės smegenys (telencephalon)
    - apsiaustas (pallidum)
      - kaktinė skiltis (lobus frontalis)
      - momeninė skiltis (lobus parietalis)
      - pakaušinė skiltis (lobus occipitalis)
      - smilkininė skiltis (lobus temporalis)
      - sala (insula)
    - uodžiamosios smegenys (rhinencephallon)
      - Dantytasis vingis (gyrus dentatus)
      - Šoninis smilkinio vingis (gyrus occipitotemporalis lateralis)
      - Hipokampas (hippocampus)
    - šoniniai skilveliai (ventriculus lateralis)
    - pamato mazgai
      - Uodegotasis branduolys (nucleus caudatus)
      - Lęšinis branduolys (nucleus lentiformis)
      - užtvara(claustrum)
      - Migdolinis kūnas (corpus amygdaloideum)
  - smegenėlės (cerebellum)
    - kirminas (vermis)
    - du pusrutuliai (hemispherium cerebri)
  - smegenų kamienas (truncus cerebri)
    - pailgosios smegenys (myelencephalon)
    - tiltas(anatomija) (pons)
    - vidurinės smegenys (mesencephalon)
      - keturkalnis (lamina tecti)
      - smegenų kojytės (pedunculi cerebri)
    - tarpinės smegenys (diencephalon)
      - gumburas (thalamus)
      - antgumburis (epithalamus)
      - pogumburis (hypothalamus)
      - užgumburis (metathalamus)
- nugaros smegenys (medulla spinalis)
periferinė nervų sistema (PNS)

Refleksai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Refleksas – tai nervų sistemos, kartu ir viso organizmo atsakomoji reakcija į dirgiklius. Neuroanatominės struktūros, garantuojančios refleksinių reakcijų vyksmą, vadinamos reflekso lanku. Jis sudarytas iš aferentinės bei eferentinės dalių ir reflekso centro. Reflekso lanko aferentinę dalį sudaro juntamoji nervinė ląstelė. Jos dendritas organuose baigiasi juntamąja galūne, receptoriumi, kuris dirginimą paverčia nerviniu impulsu. Nervinis impulsas iš receptoriaus per juntamosios ląstelės aksoną patenka į smegenis ir sužadina judinamąjį neuroną. Jo aksonas nueina į organus (efektorius), skatindamas juos veikti. Smegenų vietos, kuriose nervinis impulsas iš aferentinės reflekso lanko dalies perduodamas efektoriniam neuronui, vadinamos reflekso centrais.

Refleksai, kurie yra įgimti ir vyksta automatiškai, nedalyvaujant mūsų sąmonei, yra vadinami nesąlyginiais refleksais. Jų centrai yra nugaros smegenyse, smegenų kamiene ir tarpinėse smegenyse. Greta įgimtų, nesąlyginių refleksų, dar yra skiriami sąlyginiai refleksai. Tai yra individualiai įgytos organizmo reakcijos. Šių refleksų centrai yra galvos smegenų žievėje.^[1]

Sinapsė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sinapsė yra jungtis, kuri pritaikyta nerviniams signalams perduoti. Daugiausia yra tokių sinapsių, kurios yra tarp vieno neurono aksono ir kito neurono dendrito. Pagal veikimo principą yra išskiriami du sinapsės tipai: cheminės ir elektrinės.

Cheminė sinapsė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sinapsę sudaro aksono svogūnėlio (sustorėjęs aksono galiukas) priešsinapsinė (presinapsinė) membrana, posinapsinė arba postsinapsinė membrana (kito neurono dendrito membrana) ir sinapsinis plyšys tarp jų. Jungtis tarp neuronų ir raumens ląstelių vadinama neuroraumenine sinapse. Kuomet nervinis impulsas pasiekia aksono svogūnėlį, jo membrana tampa pralaidi jonams, kurie paveikia aktino filamentus taip, kad jie ima tempti sinapsines pūsleles, pripildytas mediatoriais, link presinapsinės membranos. Kai pūslelės susilieja su membrana, mediatoriai išsilieja į sinapsinį plyšį. Difuzijos būdu jie pasiekia postsinapsinę membraną ir susilieja su receptoriais.

Elektrinė sinapsė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elektrinės sinapsės struktūra nuo cheminės skiriasi tuo, kad nėra sinapsinio plyšio, postsinapsinė ir presinapsinė membranos yra susiglaudusios. Impulsas yra perduodamas jonams tekant plyšinės jungties kanalais. Būtent šiuo būdu impulsai daugiausia perduodami CNS nervais.