Muziejininkystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Muziejininkystė, muzeologija – pagalbinė istorijos disciplina, mokslas, kurio objektas yra pažintinis ir vertinamasis žmonių santykis su tikrove (muzealumas). Tiria žmonių veiklos ir gamtos objektų, atliekančių visuomeninės atminties (gamtos paveldas, kultūros paveldas ir t. t.) funkciją, atranką, tyrimus, saugojimą, eksponavimą. Skirstoma į taikomąją (tiria muziejų organizavimą, funkcijas, veiklą), istorinę ir teorinę.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Muziejininkystės pradininku laikomas Samuelis Kvikchebergas (Samuel Quiccheberg, 1529-1567 m.), knygoje „Išminties šaltinis – įrašai arba titulai įžymiausio muziejaus“ {lot. Theatrum sapientiae – Traktat inscriptiones vel tituli theatri amplissimi, 1565 m.) išdėstęs muzeografijos principus (muziejaus organizavimo, rinkinių tvarkymo metodika). Muzeografiniai tyrinėjimai vyravo iki XIX a. pabaigos. Žymiausi darbai: Kasparas Frydrichas Neikelijus „Muzeografija, arba nurodymai, kaip teisingai suprasti ir naudingai įrengti muziejus“ (vok. Museographia oder Anleitung der Museomm oder Raritatenkammern, 1727 m.), Karlas Linėjus „Botanikos filosofija“ (Philosophia botanica, 1751 m.), „Keliautojo vadovas“ (Instructio peregrinatoris, 1759 m.). Muzeologijos terminas pirmąsyk paminėtas 1878 m.

Muziejininkystė kaip mokslas formuojasi nuo XX a. penkto dešimtmečio. Muziejininkystė teoriją tiria ir plėtoja atskiri tyrimų centrai (Japonijos muziejų vadybos akademijaTokijas, Reinvardo akademija, Amsterdamas, Muziejininkystės institutas, Berlynas) ir universitetų padaliniai (pav. Masaryko universiteto Muzeologijos katedra, Brno, Čekija). XX a. septintame dešimtmetyje susiformavo Z. Z. Stransky Brno muziejininkystės mokykla, muziejininkystę apibrėžianti kaip muzealumo mokslą. Nuo XX a. devinto dešimtmečio plėtojasi vadinamoji Naujosios muziejininkystės mokykla (S. Curuta, P. van Menšas ir kiti), skelbia naujas teorines ir metodologines muziejininkystės prielaidas (bendruomeninė muziejininkystė, visapusiškas muziejus) ir metodines nuostatas – visuomenės interesai lemia, kas taps kultūros paveldu; visuomenės lūkesčiai subrandina muziejus.

Muziejininkystė Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje muziejininkystė kartais apibrėžiama kaip mokslas apie muziejus, jų veiklą ir istoriją, dar vadinama muzeologija arba kaip muziejų kolekcijų aprašymas (dar muzeografija). Muziejininkystės pradžia sietina su 1815 m. J. Lobenveino leidiniu apie Vilniaus universiteto Anatomijos teatro (muziejaus) ypatybes ir paskirtį („Viešojo Imperatoriškojo Vilniaus universiteto posėdis, skirtas iškilmingam naujojo žmonių ir gyvūnų anatomijos teatro atidarymui Vilniuje 1815 m. spalio 15 d. dieną“, lenk. Zagąjenie publicznego posiedzenia Uniwersytetu Imperatorskiego Wilenskiego przy uroczystem atwariu nowego teatru anatomii ludzkiey i zwierzęcey dnia 15 paždziernika 1815 w Wilnie. 1815 m.), taip pat ir E. Tiškevičiaus skelbta muziejaus – šalies veidrodžio koncepcija. Iki XXI a. vyravo istorinės ir taikomosios muzeologijos tyrinėjimai. Tyrinėtojai – daugiausia muziejininkai ir mokslininkai, susiję su muziejų veikla ir muziejininkystės, kaip taikomosios muzeologijos, dėstymu (Paulius Galaunė, Peliksas Bugailiškis). Nuo XX a. devinto dešimtmečio Lietuvos muziejų kultūros paveldo globos organizacijų problemas tiria Nastazija Keršytė.

Išleista mokslinių monografijų, leisti periodiniai leidiniai, skirti muziejininkystei ir kraštotyrai, paveldo apsaugai: „Gimtasai kraštas“ (19341943 m.), „Muziejai ir paminklai“ (19661989 m.). Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus 19871989 m. leido „Metodiką“, kur skelbė muzeografinius rašinius, 19891990 m. leistas „Muziejininkystės centro biuletenis“, nuo 1992 m. leidžiamas „Muziejininkystės biuletenis“ (nuo 2003 m. – „Lietuvos muziejai“), istorijos ir taikomosios muziejininkystės straipsnius skelbia tęstiniai leidiniai „Etnografija“ (nuo 1991 m., Lietuvos nacionalinis muziejus), „Metraštis“ (nuo 1996 m., Lietuvos dailės muziejus), „Lietuvos muziejų rinkiniai“ (nuo 1998 m., Lietuvos muziejų asociacija). 2001 m. Vilniaus universitete pradėti teorinės muziejininkystės tyrimai.[1]. 2012 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, kuriame vykdomos II pakopos muziejininkystės studijos, įsteigta Muzeologijos katedra.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė, 1988 m.
  • Keršytė, Nastazija. Lietuvos muziejai iki 1940 metų. Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, 232 p.: iliustr., santr. anglų k. ISBN 9955-415-29-0
  • Muziejų vadyba, straipsnių rinkinys, 2002 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nastazija Keršytė. Muziejininkystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 636-637 psl.