Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius
Kanstantyn Tyškievič. Канстантын Тышкевіч.jpg
Tiškevičiai
Lelija (herbas)
Lelija (herbas)
Gimė: 1806 m. vasario 17 d.
Logoiske
Mirė: 1868 m. liepos 13 d. (62 metai)
Minske
Tėvas: Pijus Tiškevičius
Motina: Augusta Pliaterytė
Sutuoktinis(-ė): Paulina Cechanoveckytė
Vaikai:

Oskaras

Commons-logo.svg Vikiteka: Konstantinas Benediktas Stanislovas TiškevičiusVikiteka

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (brus. Канстанцы Тышкевіч, lenk. Konstanty Tyszkiewicz, 1806 m. vasario 17 d. Logoisko dvare, Barysavo apskritis, Minsko gubernija – 1868 m. liepos 13 d. Minske) – Lietuvos didikas, Lelijos herbo grafas, ekonomistas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius su žmona ir sūnum Oskaru Drezdene 1860 m.

Kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų Tiškevičių Logoisko šakos.[1] . Tėvas Pijus Tiškevičius, motina Augusta Pliaterytė. Brolis Eustachijus Tiškevičius.

Dvarai[taisyti | redaguoti kodą]

XIII Logoisko valdytojas. Ankstesnieji dvaro šeimininkai daugiausia rūpinosi ten esančių dviejų parapinių stačiatikių cerkvių ir vienos filijos, buvusios bazilijonų cerkvės ir vienuolyno bei parapinės katalikų bažnyčios, o taip pat pačių rezidencinių rūmų statyba bei puošyba, o Konstantinas visą energiją skyrė miestelio pramonei, jo gyventojų gerovei kelti. 1837 m. Logoiske jis įkūrė lininių ir medvilninių audinių fabriką, o netrukus pastatė ir ketaus liejyklą, kuri turėjo aprūpinti apylinkę savais žemės ūkio padargais. Vėliau Logoiske atsirado dar ir cukraus fabrikas, jo paslaugomis netruko pasinaudoti miestelio gyventojai, ypač žydai. Tačiau labiausiai išgarsėjo jo įsteigtas paskolų bankas.

Studijos[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių buvo auklėjamas namuose – guvernerio Guseko ir motinos. Vėliau buvo atiduotas į Polocko jėzuitų akademiją, o ją uždarius dar vienus metus mokėsi grafų Zabielų dominikonų mokykloje Valinčiuose, Vitebsko gubernijoje, vėliau perkeltas į prestižiškiausią to meto vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją, įsikūrusią universiteto patalpose. 1828 m. baigė Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų skyrių.

Baigęs studijas, 1828 m. gavo vietą Varšuvoje, Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje. Šios žinybos išsiųstas į užsienį, o baigęs misiją visiškai atsidėjo privačiam gyvenimui.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Susidomėjęs praeities tyrinėjimais savo lėšomis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas. 1855 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius. Komisijos nariai broliai Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Liudvikas Kondratovičius (Vladislovas Sirokomlė), kasinėjo archeologijos paminklus, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Domėdamasis dailės istorija, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

Kurdamas savo teorijas, stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologijos istorijai Lietuvoje tyrinėti.

Neries ekspedicija[taisyti | redaguoti kodą]

Ekspedicijos knygos "Neris ir jo krantai" viršelis (1871 m.)

1857 m. organizavo mokslinę – tiriamają ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. Tiškevičiui buvo svarbu upę tirti ir geografo, ir astronomo, ir hidrografo akimis – ne veltui buvo matuojami ir piešiami kiekvienos reikšmingesnės Neries apyrubės planai, buvo išmatuotos ir sužymėtos pagrindinės jos rėvos, surašytos pakrančių gyvenvietės, tiltai, keltai, menkiausi šaltiniai, intakai. Jis tyrė vagos gilį ir plotį, rinko medžiagą apie pakrantėse esančius archeologijos paminklus, užrašinėjo tautosaką. Jis fiksavo menkiausius istorinius gyvenviečių duomenis, istorines detales, jų savininkų biografijas, padavimus, legendas, archeologijos paminklus. Ypač daug dėmesio skyrė prekybos Nerimi istorijai, rūpėjo ir upeivių kalba, sudarė jų kalbos žodynėlį. Surinktą medžiagą paskelbė knygoje „Wilija i jej brzegi“.

Ekspedicija pakartota 2007 m. birželio 5liepos 2 d.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1847 m. – Opisanie powiatu Borysowskiego
  • 1859 m. – Wiadomości historyczne o zamkach, horodyszczach i okopiskach starożytnych na Litwie i Rusi Litewskiej.
  • 1868 m. – 0 kurhanach na Litwie i Rusi Zachodniej.
  • 1871 m. – Wilja i jej brzegi.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Biografija laikraštyje Šiaurės Atėnai

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.