Bankas

Bankas (it. banca; iš vok. Bank, „suolas“) – finansų įstaiga, teikianti finansines paslaugas (renkanti indėlius ir išduodanti paskolas) pagal valstybės suteiktą licenciją. Paprastai bankai uždirba iš mokesčių už paslaugas bei palūkanų maržos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausius modernios bankininkystės pirmtakus galima rasti senovės Mesopotamijoje. Buvo skolinama užstatant derlių, priimami indėliai, už kuriuos buvo mokamos palūkanos. Romoje pinigų keitėjai vadinti argentariae. Romos imperijai žlugus ir Europoje įsigalėjus natūriniam ūkiui, bankininkystė faktiškai išnyko. Bankų atgimimas susijęs su prekybinių santykių augimu vėlyvaisiais Viduramžiais.

Šiuolaikinių bankų šaknis galima rasti Viduramžių Italijoje, kurioje iš pinigų keitėjų XII-XIII a. atsirado pirmieji bankininkai, kurie kartu su pinigų keitimu priiminėjo saugojimui indėlius, užsiėmė pinigų persiuntimu ir skolino pinigus kitiems. Terminas „banca“ kilo Šiaurės Italijos skolintojams dirbant lauke ar dideliuose kambariuose, kur kiekvienas skolintojas turėjo savo suolą ar stalą. Iš pradžių indėliai buvo priimami tik saugojimui, o už tai buvo imamas mokestis.

Pirmieji bankai atsirado Florencijoje, kuri buvo tapusi stambiu prekybos centru. Pirmosios stambiausios bankininkų šeimos Florencijoje buvo Bardi, Peruzzi ir Acciaiuoli. šios šeimos XIV a. pradžioje atsidarė savo filialus praktiškai visuose svarbesniuose Europos miestuose ir faktiškai valdė popiežiaus finansus. 1345 m. Anglijos karaliui Eduardui III vengiant grąžinti per Šimtametį karą susikaupusias skolas, stambiausios bankininkų šeimos patyrė didelius sunkumus ir galiausiai prarado savo įtaką. Po to meto stambiausių bankininkų bankroto tarp 1348 ir 1392 m. didelį banką su gausybe filialų sukūrė Vieri di Cambio de' Medici. Beje, XIII a. Italijos regione Lombardijoje nuo bankininkystės verslo atskilo ir ilgainiui atskiromis kreditavimo institucijomis tapo lombardai, teikiantys lombardinius kreditus.

1406 metais Italijos Genojos mieste įkurtas Banco di San Giorgio.

XVII a. didesni bankai ėmė kurtis ir kitose Europos valstybėse. Prekyboje iškilus Olandijos reikšmei 1609 m. įsikūrė Amsterdamo bankas, kuris turėjo didelį autoritetą iki XVIII a. pabaigos, kai paaiškėjo, kad gautus indėlius daugiausia yra išskolinęs miestui ir Olandų Rytų Indijos bendrovei. Žlugus pasitikėjimui, bankas buvo likviduotas.

Tipiškos bankų paslaugos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekvienas bankas teikia skirtingas paslaugas, priklausomai nuo banko tipo bei šalies, bet paprastai visi bankai teikia šias paslaugas:

Leidžia įnešti pinigus į einamąsias, taupomąsias ir kitas sąskaitas (žr. indėliai);
Skolina pinigus įmonėms ir asmenims (žr. paskola);
Išgrynina čekius;
Tarpininkauja pinigų pervedimuose (tarpbankiniuose ar kelionių čekių);
Išduoda kredito korteles, debeto korteles, stato bankomatus;
Teikia internetinės bankininkystės paslaugas;
Teikia vertingų daiktų saugojimo seifuose paslaugą.

Bankų tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bankai būna kelių rūšių:

Centrinis bankas – valstybės bankas, koordinuojantis vertybinių popierių ir bankų sistemos veiklą. Centrinio banko pagrindinis tikslas yra reguliuoti pinigų pasiūlą, užtikrinti ekonominį stabilumą ir mažą infliaciją.
Komercinis bankas – kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Skiriami:
- Komerciniai universalūs bankai;
- Komerciniai specializuoti bankai:
Investicinis bankas – teikia įvairias investicines paslaugas – užsiima vertybinių popierių prekyba, padeda susilieti bendrovėms ar įsigyti įmones kitoms bendrovėms bei rūpinasi vertybinių popierių platinimu;
Privatus bankas – Privačioji bankininkystė paprastai apima kompleksines konsultavimo, investavimo, mokesčių planavimo ir kitas finansines paslaugas;
Taupomasis bankas – tradiciškai teikia tik taupymo ir skolinimo paslaugas.