Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Koordinatės: 54°53′49″ š. pl. 23°55′16″ r. ilg. / 54.89694°š. pl. 23.92111°r. ilg. / 54.89694; 23.92111
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

54°53′49″ š. pl. 23°55′16″ r. ilg. / 54.89694°š. pl. 23.92111°r. ilg. / 54.89694; 23.92111

Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Vyskupija Kauno
Dekanatas Kauno I
Savivaldybė Kauno miestas
Gyvenvietė Kaunas
Adresas Nepriklausomybės a. 14
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta) 1895 m.
Stilius neobizantika

Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (dar žinoma kaip Kauno soboras) stovi Kauno naujamiestyje, rytinėje Laisvės alėjos dalyje, specialiai suformuotos aikštės centre.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčios kupolai

XIX a., kol nebuvo apstatytas Kauno Naujamiestis, dabartinėje Įgulos bažnyčios vietoje telkšojo pelkė, buvo medžiojamos antys.[1]

Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaizerinė vokiečių kariuomenė
Bažnyčia XIX a. pabaigoje

Įrengus Kauno tvirtovės gynybinius fortus, 1888–1891 m. miesto centre (Naujamiestyje), dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse, iškilo ištisas kompleksas administracinių tvirtovės pastatų. Projekto autorius ir statybos darbų vykdytojas – karo inžinierius, papulkininkis Konstantinas Limarenka. 1890 m. lapkričio 10 d. Peterburgo architekto akademiko D. Grimo pakoreguotą projektą patvirtino Rusijos caras Aleksandras III.

Stačiatikių soboras planuotas statyti kaip reprezentacinis tvirtovės statinys, išreiškiantis prabangą ir oficialumą. Pasirinkta bazilikinės šventyklos forma turėjo sušvelninti konfesinį priešiškumą ir priminti bendras krikščionybės ištakas. Pagrindinis pastato tūris vientisas (artimas kubui). Jį vainikuoja 5 kupolai – didelis pagrindinis ir 4 mažieji.

1891 m. birželio 29 d. pašventintas kertinis akmuo.[2] Mūro darbus atliko meistrai iš Černigovo gubernijos. Naudotos patvarios medžiagos ir modernios tuo metu statybos technologijos. Plytos buvo gaminamos tvirtovės inžinierių valdybos plytinėse. Grindys išklotos spalvotomis metlacho plytelėmis, presbiterinėje dalyje – marmuro plokštėmis. Šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams atgabentas iš Suomijos. Sraigtiniai laiptai, stogo kraigų ir mažųjų kupolų tvorelės lietos iš ketaus. Kolonos stovi ant metalinių bazių (lieto ketaus plokščių). Rūsyje įrengtas centrinis šildymas su keturiais kaloriferiais, atvežtais iš Varšuvos. Statant soborą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens gelžbetoninis kupolas.

1894–1895 m. dekoruotas vidus. Tapybos darbus atliko Peterburgo rusų dailininkų tarpusavio pagalbos draugijos nariai. Interjerą pagal V. Griaznovo piešinius dekoravo A. Trejus iš Vilniaus. Viso pastato dekore išskirtinai gausu graikų, arba dar vadinamo karių, kryžiaus motyvų. Architektūra primena senąsias pravoslavų cerkves.[3] Įrengtas ikonostasas turėjo 122 paveikslus. Mažuosiuose kupoluose pakabinta 12 varpų, vienas jų nulietas 1618 m. Karaliaučiuje. Šventovės statybai sunaudota 4 300 000 plytų, kainavo 375 000 rublių.[4]

1895 m. rugsėjo 17 d. pastatas konsekruotas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboru (Petropavlovskij sobor) ir iki 1915 m. rugpjūčio 17 d. priklausė Rusijos imperijos karinėms žinyboms.[5]

Tarpukaris ir sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Interjeras
Durys

1915 m. Vokietijos imperijai užėmus Kauną, sobore (vok. russische Sobor) laikytos pamaldos kariams evangelikams liuteronams. Vokiečiai išvežė varpus, nuo mažųjų kupolų nuplėšė cinko skardą.

1919 m. rugpjūčio 8 d. soboras pripažintas valstybės nuosavybe, jis perduotas Kauno karinei įgulai ir tituluotas šv. Arkangelo Mykolo vardu. 1934 m. Krašto apsaugos ministerijos lėšomis bažnyčia buvo remontuojama. Uždažyti slaviški užrašai ir tapyba pilonuose, perdengti kupolai. Dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė apsidę į siužetą „Kristus, gerasis piemuo“.

1939 m. įrengti „E. F. Walcker“ firmos vargonai. Instrumentu koncertavo žymūs to laikmečio vargonininkai: Zigmas Aleksandravičius, Zenonas Nomeika, Jonas Žukas, Konradas Kaveckas. Bažnytinės muzikos koncertuose dalyvaudavo Operos solistai.[6] [7]

1941 m. liepos 21 d. (nors kai kurie istorikai teigia, kad metais anksčiau, 1940 m. įžengus sovietams) nustojo buvus Lietuvos kariuomenės sielovados centru. 1950 m. kovo 2 d. įsteigta šv. Arkangelo Mykolo parapija. 1962 m. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu bažnyčia uždaryta, pastatas paverstas Dailės muziejaus filialu. Bažnyčios inventorių perėmė Kauno, Šakių, Kulvos bažnyčios. Kareivių į aikštę išmestus altorius kunigas J. Jelinskas parsivežė į Santaikos (Alytaus r.) bažnyčią. Ikonostaso dalis „Viešpaties vartai“, krikštykla, sietynas perkelti į Šlienavos švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią.

1965 m. įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija (arch. Algimantas Mikėnas, Rimantas Dičius). 1978 m. ant kupolų buvę kryžiai pakeisti spalvoto stiklo bumbulais-vėjarodėmis, medinės galerijos pertvaros pakeistos mūrinėmis, perdažyti fasadai (arch. Kęstutis Bubnaitis). 1987 m. galerijoje buvo 1227 eksponatai, tarp jų ir Juozo Zikaro Laisvės statula, vyko vargonų muzikos koncertai.

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. kovo 28 d. sprendimu Kauno miesto Deputatų Taryba Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią grąžino Kauno arkivyskupijos kurijai. 1991 m. rugsėjo 17 d. jos kupoluose vėl iškelti kryžiai, kuriuos be atlygio nuliejo „Centrolito“ gamykla. 1992 m. birželio 7 d. pirmose šv. Mišiose dalyvavo visų Lietuvos kariuomenės karinių struktūrų atstovai, didelis būrys dvasininkų, valstybės atstovų. 1996 m. rugpjūčio 10 d. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius bažnyčią paskyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.

2005 m. rugsėjo 19 d. bažnyčios rūsyje pradėjo veikti muziejus neregiams „XXI amžiaus katakombos“.[8] 2009 m. vasario mėn. baigta 2,5 metų trukusi vargonų restauracija.[9] Pastatas įrašytas į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.[10]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rektoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kauno architektūra / Nijolė Lukšionytė. Įgulos soboras Nepriklausomybės a. 14. - V.: Mokslas, 1991. - 188-190 psl. - ISBN 5-420-00641-3
  • Gražina Povilionienė. Kauno šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai 110 metų. - K.: Arx Baltica spaudos namai, 2005.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Jolita Kančienė. Knyga „Kauno savasties ženklai“. Sudaryta Rimantė Tamoliūnienė. – Kaunas, 2009. // psl. 58
  2. ↑ http://www.temples.ru/main.php?op=page&name=06102004092237(5of15)#kkps165 Archyvuota kopija 2008-05-07 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ http://img-2005-08.photosight.ru/08/977227.jpg
  4. ↑ Jonas Puzinas. Iš Kauno bažnyčių istorijos // Savivaldybė, 1929 m., Nr. 1, 18 psl. [1]
  5. ↑ Kauno šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčiai - 110 metų // Nemunas, 2005 m. rugsėjo 29 d. Nr. 38 (75-516) [2] Archyvuota kopija 2016-02-08 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ Rimantas Gučas. Kauno vargonai // Nemunas, 2007 m. spalio 11 d. Nr. 36 (170–611) [3] Archyvuota kopija 2015-01-23 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ http://www.vargonai.lt/kaunas_igulos.htm[neveikianti nuoroda]
  8. ↑ http://www.muziejai.lt/kaunas/neregiu_muz.htm
  9. ↑ http://www.15min.lt/naujiena/spausdinti/miestas/kaunas/42/27740/[neveikianti nuoroda]
  10. ↑ „Šv. Mykolo Arkangelo - Įgulos bažnyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-07.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_šv._arkangelo_Mykolo_bažnyčia&oldid=7211613"